Jan Matejko
| Janas Mateika lenk. Jan Matejko | |
|---|---|
| |
| Jano Mateikos autoportretas | |
| Gimė | 1838 m. liepos 28 d. Krokuva, Krokuvos laisvasis miestas |
| Mirė | 1893 m. lapkričio 1 d. (55 metai) Krokuva, Austrija-Vengrija |
| Tautybė | lenkas |
| Veikla | dailininkas |
| Alma mater | Miuncheno dailės akademija |
 Vikiteka |
Jan Matejko |
| Parašas | |
| |
Janas Mateika (lenk. Jan Alojzy Matejko; 1838 m. liepos 28 d. Krokuvoje, dažnai jo gimimo data neteisingai nurodoma kaip liepos 24, pats dailininkas tvirtino, kad jis gimė liepos 30 – 1893 m. lapkričio 1 d. ten pat) – lenkų tapytojas, istorinių ir batalinių paveikslų autorius, istorikas. Jis nutapė daugiau nei tris šimtus aliejinių paveikslų ir paliko kelis šimtus piešinių bei eskizų. Vienas žymiausių lenkų tapytojų istorijoje.[1]
Biografija redaguoti
Šeima ir vaikystė redaguoti
Mateikų proseneliai buvo čekų žemdirbiai Rudnicų gyvenvietėje. Jo tėvas, Francas, buvo kilęs iš Hradec Kralovė miesto, o Galicijoje dirbo muzikos mokytoju. Pradžioje dirbo Wodzick giminei Koscielnikuose (dabar tai Nowa Huta rajono dalis, Krokuvoje), vėliau persikėlė į Krokuvos miestą, kur susituokė su Katerina Rosberg, kilusia iš lenkų-vokiečių kilmės balnių šeimos.
Janas buvo devintasis iš vienuolikos jų vaikų. Jau nuo ankstyvos vaikystės demonstravo nepaprastus sugebėjimus mene, kas leido jam pakilti iki dailės aukštumų, o visi kiti dalykai jam sekėsi sunkiai. J. Matejka niekada taip ir neišmoko jokios kitos kalbos, o ir jo lenkų kalba nebuvo taisyklinga.
Tolimesnis gyvenimas redaguoti
1864 m. jis susituokė su Teodora (kilusia iš Giebułtowsku giminės), su kuria susilaukė penkių vaikų: Beatos, Helenos, Tadeušo, Jurgio ir Reginos, tačiau paskutinioji duktė mirė dar būdama kūdikiu. Žmona jam buvo įkvėpėja ir pozuotoja įvairiuose darbuose (pvz.: karalienė Bona Sforza paveiksle „Prūsų duoklė“). Per savo gyvenimą jo darbai tapo žinomi visoje Lenkijoje, kur jis tapo visiems žinomu klasiku. Taip pat pagarsėjo ir pasaulyje (ypatingai sėkmingos parodos buvo Paryžiuje). Jis pats vengė viešumo, ypatingai oficialių renginių, kurie jam sukeldavo didelį stresą. Buvo pagrindinis Meno akademijos rektorius Krokuvoje. Žymiausi jo mokiniai: M. Gottlieb, J. Malczewski, J. Mehoffer, S. Wyspiański. Namuose, kur gyveno Matejko, dabar yra jam skirtas muziejus.
Palaidotas Rakovicų kapinėse (Cmentarz Rakowicki), Krokuvoje.
Dailininko veikla redaguoti
Jaunystėje, 1848 m., Janas pragyveno austrų Krokuvos bombardavimą, vėliau 1863–1864 m. sukilimą, kurį parėmė finansiškai (dalyvauti pats negalėjo dėl sveikatos problemų). Paveiktas šių nacionalinių tragedijų vietoj bažnytinių paveikslų pradėjo tapyti istorinius. Dažnai savo paveiksluose jis nutapydavo asmenis, kurių vaizduojamose vietose nebuvo (pvz.: Hugo Kołłątaj ir generolas J. Wodzicki „Raclavicų mūšis“ paveiksle). Paveikslai atspindėjo ne tikslius istorinius faktus, o greičiau turėjo simbolinę-filosofinę bei edukacinę prasmę.
Žinomiausi darbai redaguoti
- Steponas Batoras prie Pskovo (1872)
- Liublino unija (1869)
- Žalgirio mūšis (1878)
- Prūsų duoklė (1882)
- Raclavicų mūšis (1888)
- Gegužės 3 d. konstitucija (1891)
- Astronomo Koperniko pokalbis su Dievu (1873)
„Žalgirio mūšis“ Lietuvoje redaguoti
Jano Mateikos paveikslas „Žalgirio mūšis“ kartu su XV a. ginkluote ir rekonstruotomis Žalgirio mūšio vėliavomis buvo eksponuojamos Lietuvoje, Lietuvos dailės muziejuje, 1999 m. nuo balandžio 14 d. iki rugsėjo 10 d. Paroda, tuo pačiu pavadinimu kaip ir paveikslas, buvo sulaukusi didelio tiek lankytojų, tiek žiniasklaidos dėmesio. Vien per pirmąjį mėnesį parodoje buvo apsilankę apie 50 000 lankytojų.
Galerija redaguoti
 |
 |
 |
 |
Nuorodos redaguoti
- Tarptautinė paroda „ŽALGIRIO MŪŠIS“ Archyvuota kopija 2010-10-26 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |