James Macpherson

Džeimsas Makfersonas
angl. James Macpherson
James Macpherson by George Romney.jpg
Gimė 1736 m. spalio 27 d.
Rutvenas, Invernesšyras, Škotija
Mirė 1796 m. vasario 17 d. (59 metai)
Belvilis, Invernesšyras, Škotija
Veikla poetas, vertėjas
Alma mater Mariskalo koledžas
Edinburgo universitetas

Džeimsas Makfersonas (angl. James Macpherson, škot. gėl. Seumas MacMhuirich arba Seumas Mac a' Phearsain, 1736 m. spalio 27 d. – 1796 m. vasario 17 d.) ​​– škotų rašytojas, poetas, literatūros kolekcininkas ir politikas, Osiano giesmių leidėjas.[1]

Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimasKeisti

Dž. Makfersonas gimė Rutveno gyvenvietėje, Kingusio parapijoje, Badenoche, Invernesšyre. Toje vietovėje gyventojai kalbėjo škotų gėlų kalba, tačiau netoli buvo britų armijos kareivinės. Kareivinės buvo įkurtos 1719 m., po jakobitų sukilimo. 1745 m., kai Dž. Makfersonui buvo devyneri, jo dėdė Juenas Makfersonas prisijungė prie jakobitų armijos žygio į pietus. Po Kulodeno mūšio Juenas Makfersonas devynerius metus turėjo slapstytis.[2]

1752 m. Dž. Makfersonas pradėjo mokytis Karaliaus koledže Aberdyne, o po dvejų metų perėjo į Mariskalo koledžą (šios dvi institucijos vėliau susijungė į Aberdyno universitetą), kuriame studijavo Julijaus Cezario užrašus apie santykius tarp „primityvių“ germanų genčių ir „apsišvietusios“ Romos imperatoriškosios armijos.[2] Taip pat manoma, kad 1755–1756 m. jis lankė teologijos paskaitas Edinburgo universitete. Savo studijų metais jis neva parašė daugiau nei 4000 eilėraščių eilučių. Kai kurie iš eilėraščių vėliau buvo išspausdinti. Populiariausias iš jų buvo 1758 m. išleistas „Kalnietis“ (angl. The Highlander) – šešių dalių epinė poema.[3]

Škotų gėlų poezijos rinkimasKeisti

Baigęs koledžą, Dž. Makfersonas grįžo į Rutveną dėstyti ten esančioje mokykloje, o vėliau tapo korepetitoriumi.[2] 1759 m. rudenį nedideliame kurortiniame Škotijos pietuose esančiame Mofato miestelyje jis susipažino su rašytoju Džonu Houmu, kuriam atmintinai padeklamavo keletą eilėraščių škotų gėlų kalba. Vėliau Dž. Houmas parodė Dž. Makfersonui škotų gėlų poezijos rankraščius, kurie, kaip manoma, buvo surasti Škotijos aukštumose ir Išoriniuose Hebriduose. Dž. Houmas paskatino Dž. Makfersoną išversti tradicinius škotų gėlų kūrinius į anglų kalbą.[2]

Paskatintas Dž. Houmo ir jo bičiulių, 1760 m. Dž. Makfersonas Edinburge išleido 15 kūrinių lankstinuką „Senovės poezijos fragmentai, surinkti Škotijos aukštumose“ (angl. Fragments Of Ancient Poetry, Collected In The Highlands Of Scotland), kurio bendra tematika buvo raudos dėl žuvusių karių, išverstosškotų gėlų kalbos. Žurnaluose „The Scots Magazine“ ir „The Gentleman’s Magazine“ paskelbtos lankstinuko ištraukos iškart sulaukė populiarumo, o visuomenėje įsigalėjo mintis, kad tai tik miglotas supratimas apie dar neužrašytus škotų epus.[2]

Škotų teoretikas Hju Bleras, kuris tvirtai tikėjo poemų autentiškumu, finansiškai parėmė Dž. Makfersoną, kad šis galėtų tęsti savo gėlų kalbos tyrinėjimus. 1760 m. rudenį Dž. Makfersonas išvyko į vakarų Invernesšyrą – į Skajaus, Šiaurės Juisto, Pietų Juisto ir Benbekjulos salas. Tariamai, Dž. Makfersonas rado rankraščius, kuriuos išvertė padedamas kapitono Morisono ir kunigo Galio. Vėliau jis surengė ekspediciją į Malo salą, kur teigė radęs kitus rankraščius.

Osiano giesmėsKeisti

1761 m. Dž. Makfersonas paskelbė suradęs epą apie Fingalą (herojus pagrįstas airių mitologiniu didvyriu Finu mak Kumala), apdainuotą jo sūnaus Osiano (vardas kilęs iš airių Fino sūnaus Ošyno (air. Oisín)), o gruodį išleido knygą „Fingalas, senovės epinė poema šešiose knygose, kartu su keletu kitų eilėraščių, kuriuos sukūrė Osianas, Fingalo sūnus, išverstas iš gėlų kalbos“ (angl. Fingal, an Ancient Epic Poem in Six Books, together with Several Other Poems composed by Ossian, the Son of Fingal, translated from the Gaelic Language). 1763 m. buvo išleista epinė poema „Temora“. 1765 m. Senovės poezijos fragmentai, Fingalas ir Temora buvo išleisti pavadinimu „Osiano giesmės“ (angl. The Works of Ossian). Pats Fingalo arba Fionnghall vardas reiškia baltą nepažįstamąjį,[4] kas atitinka senosios gėlų kalbos Fino vardo reikšmę.[5]

Šių vadinamųjų vertimų iš legendinio III a. keltų dainiaus Osiano kūrinių autentiškumu iš karto suabejojo airių istorikai. Čarlzas O’Konoras, teigė pastebėjęs technines klaidas bei pareiškė pastabas daugeliui Dž. Makfersono teiginių. Dž. Makfersonas delsė juos pagrįsti teisindamasis, kad yra užimtas. Vėliau jį šiek tiek griežčiau sukritikavo anglų rašytojas Samuelis Džonsonas, kuris (1775 m. knygoje „Kelionė į Škotijos vakarines salas“ (angl. A Journey to the Western Islands of Scotland)) tvirtino, kad Dž. Makfersonas iš tiesų rado eilėraščių ir istorijų fragmentus, bet vėliau juos supynė į savo paties sukurtą romansą. Kritika tęsėsi iki pat XIX a. pabaigos, kuomet buvo įrodyta, jog tai paties Dž. Makfersono poetine proza anglų kalba parašyti ir paties išversti į gėlų kalbą kūriniai.[1] 1807 m., po rašytojo mirties, buvo paskelbtas jo rankraštis gėlų kalba.​​[6] Vokiečių istorikas Liudvikas Kristianas Sternas buvo tikras, kad tai iš tikrųjų buvo atgalinis jo leidinio anglų kalbą vertimas į škotų gėlų kalbą.[7]

Tolimesnė veiklaKeisti

1764 m. Dž. Makfersonas buvo paskirtas kolonisto gubernatoriaus Džordžo Džonstono sekretoriumi Pensakoloje, Floridoje. Po dvejų metų jis grįžo į Didžiąją Britaniją ir, nepaisant kivirčo su Džonstonu, jam buvo leista pasilikti atlyginimą kaip pensijos dalį.

Dž. Makfersonas parašė keletą istorinių veikalų, iš kurių svarbiausias buvo „Originalūs dokumentai, kuriuose yra slaptoji Didžiosios Britanijos istorija nuo atkūrimo iki įstojimo į Hanoverio rūmus“ (angl. Original Papers, containing the Secret History of Great Britain from the Restoration to the Accession of the House of Hanover). Jis taip pat gavo atlyginimą už lordo Norto vyriausybės politikos gynimą ir užėmė pelningą Londono agento postą Arkoto navabo tarnyboje. 1780 m. kaip Kamelfordo atstovas jis pateko į parlamentą ir juo prabuvo visą likusį gyvenimą.

ParlamenteKeisti

Nepaisant jo jakobitinių šaknų ir simpatijų Hanoverio rūmams, Dž. Makfersonas kurį laiką norėjo gauti vietą parlamente ir galiausiai tapo parlamentaru per 1780 m. visuotinius rinkimus, kuomet buvo išrinktas jaunesniuoju Kamelfordo atstovu. 1784 m. balandžio mėn. rinkimų metu jis tapo vyresniuoju Kamelfordo atstovu. Šiose pareigose jis išbuvo iki mirties. Nors apie jo laiką parlamente nėra daug žinoma, jo pavardė yra konfidencialioje parlamentarų pensijų sąraše. Tai gali rodyti, kad kadangi jo darbas nebuvo dokumentuojamas, jis parlamente dirbo neteisėtai. Ši prielaida yra daugiau ar mažiau paremta susirašinėjimais su kitais to meto vyriausybės sukčiais, pavyzdžiui, Polu Benfildu. 1783 m. jis taip pat pradėjo eiti agento pareigas, dirbdamas anglų rašytojui ir politikui Natanieliui Vraksalui.[8]

MirtisKeisti

Vėliau savo gimtajame Invernesšyre jis nusipirko Belvilio dvarą, kuriame mirė sulaukęs 59 metų.[9] Dž. Makfersono palaikai buvo pervežti iš Škotijos ir palaidoti Vestminsterio abatijoje.[10] Krofterių partijos parlamentaras ir antikvaras Čarlzas Freizeris-Makintošas sukritikavo Džeimsą Makfersoną antroje „Antikvaro užrašų“ (angl. Antiquarian Notes) serijoje, kaltindamas garsųjį poetą buvusiu aukštumų iškeldinimo (angl. Highland Clearances) bendrininku.

PaveldasKeisti

Po Dž. Makfersono mirties škotų istorikas Malkolmas Leingas savo 1800 m. „Škotijos istorijos“ (angl. History of Scotland) apendikse padarė išvadą, kad vadinamosios Osiano giesmės yra modernios kilmės, o Dž. Makfersono škotų gėlų kalbos kompetencijos praktiškai neegzistavo.

Nepaisant to, kai kurie kritikai teigia, kad Dž. Makfersonas vis dėlto išleido meno kūrinį, kuris daugiau nei bet kuris kitas darbas padarė įtaką vėlesniam romantizmo Europos, o ypač vokiečių, literatūros formavimuisi. Osiano giesmės greitai buvo išverstos į daugelį Europos kalbų, o Johanas Gotfrydas Herderis ir Johanas Volfgangas fon Gėtė (jo ankstesniuoju kūrybos laikotarpiu) buvo vieni didžiausių jų gerbėjų. Gėtė įtraukė Osiano giesmių ištraukas į savo romaną „Jaunojo Verterio kančios“. Manoma, kad Melkiorės Čėzaročio vertimas į italų kalbą buvo mėgstamiausias Napoleono kūrinys.​​[11]

Dž. Makfersono palikimas netiesiogiai yra susijęs su Fingalo urvo pavadinimu Stafos saloje. Originalus urvo pavadinimas gėlų kalba yra An Uamh Bhin („melodingasis urvas“). Tačiau 1772 m., Dž. Makfersono populiarumo viršūnėje, jį pervadino anglų gamtininkas seras Džozefas Banksas.[12][13]

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Varnaitė, Irena. „Osiano giesmės“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-08-01. 
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Riach, Alan (2020 gegužės 8 d.). „This is why James Macpherson's tales of Ossian are so controversial“. The National (anglų k.). Nuoroda tikrinta 2022-08-01. 
  3. Baines, Paul; Ferraro, Julian; Rogers, Pat (2010). „Macpherson, James“. The Wiley-Blackwell Encyclopedia of Eighteenth-Century Writers and Writing 1660–1789. Wiley. pp. 227–228. ISBN 9781444390087. Nuoroda tikrinta 2022-08-01. 
  4. Mike Campbell (2008). „Name: Fingal“. Behindthename.com. Nuoroda tikrinta 2022-08-01. 
  5. Mary Ann Dobratz (2000). „The Works of "Fiona MacLeod" Notes to First Edition“. SundownShores. Suarchyvuotas originalas 2013-10-16. 
  6. Macpherson, James; M'Arthur, John; Ross, Thomas; Cesarotti, Melchiorre; Macfarlan, Robert (1807). The poems of Ossian in the original Gaelic. London: Printed by W. Bulmer. Nuoroda tikrinta 2022-08-01. 
  7. Ní Mhunghaile, Lesa (2017). „Ossian and the Gaelic World“. In Moore, Dafydd. The International Companion to James Macpherson and the Poems of Ossian (anglų k.). Glasgow: Scottish Literature International. p. 9. ISBN 9781908980199. 
  8. Bailey, Saunders (1894). „The Life and Letters of James Macpherson“. WebArchive. S. Sonnenschein & co .; Macmillan & co. Nuoroda tikrinta 2022-08-02. 
  9. Lewis Namier; John Brooke (1985). The House of Commons, 1754-1790. Boydell & Brewer. p. 96. ISBN 978-0-436-30420-0. 
  10. „James Macpherson“. Westminster Abbey. Nuoroda tikrinta 2022-08-02. 
  11. Zamoyski, Adam (2001). Holy Madness: Romantics, Patriots and Revolutionaries. London: Weidenfeld & Nicolson. pp. 45. ISBN 1-84212-145-6. 
  12. Elizabeth A. Bray (1999). Discovery of the Hebrides. Birlinn Publishers. p. 268. ISBN 1-874744-59-9. 
  13. Hamish Haswell-Smith (2008). The Scottish Islands: The Bestselling Guide to Every Scottish Island. Canongate. p. 544. ISBN 978-1-84195-454-7.