Škotų gėlų kalba

Škotų gėlų kalba
Gàidhlig
KalbamaAukštutinė Škotija, Kanada, JAV, Australija
Kalbančiųjų skaičius58,5 tūkst.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųį šimtuką nepatenka
KilmėIndeuropiečių
 keltų
  gėlų
   škotų gėlų
Oficialus statusas
Oficiali kalbaŠkotija
Kalbos kodai
ISO 639-1gd
ISO 639-2gla
ISO 639-3gla

Škotų gėlų kalba, škotų geilų kalba (šk. Gàidhlig) – priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, keltų kalbų grupei, goidelų pogrupiui.[1] Ją vis dar vartoja apie 1,5 % (apie 60 tūkstančių) Škotijos gyventojų. Nuo 2005 m. ji turi oficialios kalbos statusą (kartu su anglų kalba).

Škotų gėlų kalba vadinama siekiant ją išskirti iš kitų gėlų kalbų. Kartais vadinama škotų kalba, tačiau paprastai škotų kalba vadinama germanų kalbų grupei priklausanti kalba, kuria kalbama Žemutinėje Škotijoje.

Škotų gėlų kalba pradėjo formuotis po airių iš Šiaurės Airijos įsiveržimo į Škotiją IV-V a.[2] VI a. vakarinėje Škotijos pakrantėje susikūrė goidelų kalba kalbančiųjų airių kolonistų karalystė Dal Riada su centru Argaile, karalystė apėmė ir dalį šiaurės Airijos.[3] Dal Riadai susivienijus su piktais IX a. susikūrė Škotijos karalystė, o airių kalba išplito visoje Škotijoje, išstumdama piktų kalbą (keltų kalba, priklausiusi britų pogrupiui). Iš esmės škotų gėlų kalba susiformavo airių kolonistų tarmei Škotijoje nutolus nuo motininės airių kalbos. Manoma, kad pirmieji skirtumai kalboje buvo pastebimi jau X a., bet galutinai kalbos atsiskyrė XVII a., kai buvo išleista škotų gėlų kalba parašyta Biblija. Dabartinį pavadinimą turi nuo XVIII a. (iki tol vadinta airių kalba). Iki to laiko škotai ir airiai naudojo tą pačią literatūrinę kalbą. Dėl keltų rašto ypatumo neįmanoma nustatyti, ar tą patį tekstą airiai ir škotai skaitė vienodai, ar kiekvienas pagal savo tarmių ypatumus.

XVIII a.-XIX a. škotų gėlų kultūra ir kalba ėmė sparčiai nykti ir išliko tik pačioje vakarinėje Hailando dalyje bei salose – Skajaus, Liojiso ir kitose mažesnėse.[4] Britanijos saloje kalbančių šia kalba iš tiesų nėra daug. Paskutiniu metu škotų kalba tampa populiaresne ir atsiranda darželių bei sekmadieninių mokyklėlių, kur kalbama škotų gėlų kalba, ypač tokiuose miestuose kaip Glazgas (šk. Glaschù) ir Edinburgas (šk. Dùn Èideann).

Pagrindinis škotų gėlų ir airių kalbų skirtumas yra skirtingai naudojami kirčio ženklai (kurie iš tikrųjų žymi ne kirtį, o balsių ilgumą) – airių kalboje á,é,í,ó,ú, škotų – à,è,ì,ò,ù.

Yra daug panašių žodžių, bet jie tariami šiek tiek kitaip, skiriasi gramatika, o kai kurių panašiai skambančių žodžių reikšmės yra priešingos. Faktas, kad Airijos šiaurinių tarmių atstovai lengviau supranta škotus, nei pietinių, bet iš esmės jie suvokia, kad tai yra kita, nors ir gimininga kalba.

NuorodosKeisti

  1. Celtic Languages. In: Britannica CONCISE ENCYCLOPEDIA, 2006. P.360. ISBN 978-1-59339-492-9
  2. Scottish Gaelic language. In: Britannica CONCISE ENCYCLOPEDIA, 2006. P.1707. ISBN 978-1-59339-492-9
  3. DÁL RIATA. In: Peter Bogucki, Pam J. Crabtree, (eds.) Ancient Europe 8000 B.C.–A.D. 1000 : encyclopedia of the Barbarian world. P. 386. ISBN 0-684-80668-1.
  4. Celtic Europe. In: H. James Birx (ed.) ENCYCLOPEDIA OF ANTHROPOLOGY. Sage, 2006. P 462. ISBN 0-7619-3029-9

Vikiteka