Indonezijos geografija

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Indonezija yra Pietryčių Azijoje, Malajos salyne, tarp Indijos ir Ramiojo vandenyno, abipus pusiaujo. Pro Indonezija praeina svarbiausi jūros keliai iš Indijos į Ramųjį vandenyną. Indoneziją supa Javos, Sulavesio, Molukų, Bandos ir kitos, mažesnės jūros. Krantai nelabai vingiuoti, daugelyje vietų sunkiai prieinami (uolos, mangrovės, seklumos). Iš vakarų į rytus Indonezijos teritorija tęsiasi daugiau kaip 5100 km, iš šiaurės į pietus apie 1900 km.

Bendras sausumos sienų ilgis: 2 830 km, iš jų su Malaizija – 1782 km, Papua Naująja Gvinėja – 820 km, Rytų Timoru – 228 km. Pakrantės ilgis – 54 716 km.

Reljefas

redaguoti

Daugiau nei pusę paviršiaus užima kalnai (aukščiausias taškas – 5029 m – yra Irian Džajoje). Indonezija yra tektoniškai aktyvioje zonoje; būdinga intensyvus vulkanizmas, dažni žemės drebėjimai, svorio jėgos anomalijos. Tarp Sumatros salos šiaurės vakarų dalies ir Halmaheros salos (apie 5000 km ruože) yra apie 400 vulkanų, iš jų apie 80 veikiančių (Kerinčis, 3805 m aukščio; Rindžanis, 3726 m; Semerus, 3676 m; Krakatau, 813 m); ypač daug vulkanų Javos saloje. Aukščiausia viršūnė – Puncak Jaya (4884 m). Sumatros, Javos, Kalimantano, Naujosios Gvinėjos salose prie Indonezijos vidaus jūrų yra aliuvinių lygumų.

Klimatas

redaguoti

Pagrindinis Indonezijos klimato kintamasis yra ne temperatūra ar oro slėgis, bet krituliai. Praktiškai tokios pačios temperatūros vandenys, supantys Indonezijos salas, lemia tai, kad temperatūra sausumoje yra mažai kintanti. Beveik viso salyno klimatas yra tropinis, pakrantės lygumose temperatūros vidurkis siekia 28 °C, toliau nuo pakrantės esančioje sausumoje ir kalnuotose vietovėse 26 °C, aukštesniuose kalnuose 23 °C. Teritorijos santykinis drėgnumas svyruoja nuo 70 iki 90 %. Kritulių iškrinta 2000-4000 mm per metus. Javos salos rytuose ir Mažosiose Sundos salose – musoninis subtropinis klimatas; ryškūs du metų laikai – lietingasis (vasarą) ir sausasis (žiemą); per metus iškrinta 1000–2000 mm kritulių.

Upių tinklas (išskyrus Indonezijos pietryčius) tankus, upės vandeningos ištisus metus; pietryčiuose žiemą išdžiūsta. Didžiausios upės: Kapujas ir Baritas Kalimantane, Haris (Džambis), Kamparas ir Musis Sumatroje, Mamberamas ir Digulis Irian Džajoje.

Dirvožemis, augalija, gyvūnija

redaguoti

Dirvožemiai daugiausia lateritiniai. Yra tropinių pelkinių, mangrovių pelkinių, raudonai rudų ir tamsiai rudų savanų dirvožemių. Didesnioji Indonezijos dalis (žemumos ir kalnų šlaitai iki 1300–1500 m aukščio) apaugusi drėgnaisiais visžaliais pusiaujiniais miškais. Kalnų juostoje tarp 1300-1500 m ir 2600–3000 m aukščio auga kalnų tropiniai miškai. Aukščiau, 2600–3000 m – kreivamiškiai, krūmynai, žolės. Indonezijos pietryčiuose daugiausia auga lapus metantys tropiniai miškai ir savanos. Žemuose krantuose – mangrovės. Didesnioji Indonezijos dalis priklauso Indijos-Malajų zoogeografiniai sričiai; Irian Džaja, Molukų, Sundos salos – Australijos zoogeografiniai sričiai. Būdingi gyvūnai: orangutangai, raganosiai, papūgos, rojaus paukščiai, krokodilai, gyvatės, varanai.

Nacionaliniai parkai

redaguoti

UNESCO saugomi objektai:

  • Komodo nacionalinis parkas;
  • Lorenco (Lorentz) salų nacionalinis parkas (Irian Džaja, didžiausias nacionalinis parkas Pietryčių Azijoje – apie 25 tūkst. km²);
  • Ujung Kulon nacionalinis parkas Javoje;
  • Sumatros drėgnieji miškai.
 
Mažosios Sundos salos