Hinamacuri

Hinamacuri (jap. 雛祭り = Hina-matsuri 'lėlių šventė'), taip pat vadinama Lėlių diena ar Mergaičių diena, – Japonijos tautinė šventė, minima kiekvienais metais kovo 3 dieną. Tai ypatinga kasmetinė proga šeimos nariams medituoti ir melstis dėl dukterų ir anūkių laimės. Šios šventės metu ant specialios platformos sustatomos specialios hina (jap. 雛人形 hina-ningyo) lėlės, kurios vaizduoja imperatorių porą, rūmų damas, muzikantus, ministrus bei pavaldinius ir yra aprengtos tradiciniais Heian laikotarpio rūmų rūbais. Pakopose vaizduojamas rezidencijos interjeras papildomas žaislinio dydžio baldais, lėkštelėmis su simboliniais patiekalais ir būtinai papuošiama žydinčių persikų šakelėmis. Hinamacuri lėlių ir aksesuarų rinkiniai yra brangūs, kai kurie iš jų – iki milijono jenų vertės.

Šios šventės metu ant specialios platformos sustatomos specialios hina (jap. 雛人形 hina-ningyo) lėlės, kurios vaizduoja imperatorių porą, rūmų damas, muzikantus, ministrus bei pavaldinius ir yra aprengtos tradiciniais Heian laikotarpio rūmų rūbais. Pakopose vaizduojamas rezidencijos interjeras papildomas žaislinio dydžio baldais, lėkštelėmis su simboliniais patiekalais ir būtinai papuošiama žydinčių persikų šakelėmis.

Kilmė

Pačios šventės ištakos siekia senovės Kiniją, kur nuo neatmenamų laikų žmogiškos nuodėmes ir nesėkmės tariamai perduodamos lėlėms, kurios tuo metu buvo gaminamos iš popieriaus. Jos būdavo įmetamos į upę ar jūrą, taip vykdant ritualinį apsiplovimą, apsivalymą. Šių laikų Hinamacuri kildinama iš Heiano laikotarpio papročio, pavadinto hina-nagaši (jap. 雛流し, hina-nagashi), kuomet jau šiaudinės hina lėlės buvo pritvirtinamos prie laivų ir paleidžiamos plūduriuoti šalia pasroviui ant vandens paviršiaus. Šimogamo šventovėje (jap. 下鴨神社, Shimogamo-jinja) (Kiote esančios Kamo šventovės komplekso dalis) ši proga buvo minima paleidžiant plaukti lėles Takano ir Kamo upėse, taip meldžiant vaikams saugumo. Šiais laikais ritualinės lėlės yra metamos nebe į upes, o į jūrą. Pasibaigus reginiui ir išsiskirsčius žiūrovams lėlės yra surenkamos priplaukus laiveliu, nes jos plūduriuodamos be priežiūros veliasi į žvejų tinklus. Surinktos lėlės vėliau yra sudeginamos šintoistų šventyklose.

Kiekviena japonų mergaitė turi hina lėlių rinkinį. Jį gauna dovanų vos gimusi. Pagal legendą, egzistavo tradicija gimus mergaitei lange pastatyti lėlę. Šiais laikais šventės metu lėlės išdėstomos savitame altorėlyje septyniomis pakopomis. Tai tarsi malda už dukterų laimę. Japonijoje nuo senų laikų gajus supratimas, kad moters didžiausia laimė yra laiminga santuoka. Hinamacuri dar vadinama „Momo no seku” (jap. 桃の節句 mo-mo no so-ku), t. y., Žydinčių persikų švente, nes ji sutampa su senajame mėnulio kalendoriuje pažymėtu šių vaismedžių žydėjimo metu. Be to persikų žiedai japonams – laimingos santuokos simbolis.

Papročiai

Tomo Mačinami Hinamacuri

Manoma, kad paprotys demonstruoti šias hina lėles atsirado Edo laikotarpiu, ir daugelis šeimų vis dar laiko antikvarines lėles kaip palikimą iš senesnių kartų. Tomo vietovė, esanti Fukujamoje, ilgą laiką buvo klestintis uostamestis. Daugelis išlikusių senų namų, stovinčių pagrindinėse senamiesčio gatvėse, yra Edo periodo architektūrinio stiliaus. Šioje vietovėje vyksta populiarus festivalis, pavadinimu Tomo Mačinami Hinamacuri (jap. 友道並み雛祭り, Tomo Machinami Hinatsuri), kuris yra organizuojamas kiekvienais metais nuo vasario vidurio iki kovo galo. Tuo metu miesto bendruomenės puošia namus hina lėlėmis matomose vietose. Figūros, kurių kilmė siekia Edo ir Meidži laikotarpius, yra įvairių formų bei dydžių, taip pat skirtingų tipų. Lankytojai turi galimybę užsukti į papuoštus namus ir ten iš arčiau apžiūrėti lėles. Šiame renginyje dalyvauja daugiau nei 100 skirtingų namų. Tomo Mačinami Hinamacuri festivalis ir gausūs renginio dalyviai bei lankytojai atspindi kaip lėlės yra branginamos visuomenės ir tvirtai įleidę šaknis Japonijos papročių kultūroje.

Šventės veiklos ir tradicijos

Namai, kuriuose gyvena mergaičių turinčios šeimos, ir šalia jų esantys medžiai, būna išpuošiami daugybe nuostabiai aprengtų lėlių ir lėlyčių. Dar vasario pabaigoje kambaryje išstatomos ir puošiamos lėlės bei pamerkiamos persikų šakos. Šiais laikais parduotuvių vitrinose, namų languose, galerijose ir kitose viešai matomose vietose demonstruojami originalūs papuošimai pagal Hinamacuri šventės tematiką. Mergaitės puošiasi specialiais rožiniais, gėlėmis išmargintais kimono (jap. 着物). Be to, vyksta vaikų kabuki (jap. 歌舞伎) teatro spektakliai, vaikų hina lėlių paradas, japoniškų saldumynų mugė, įvairūs tradiciniai spektakliai, vakarais šeimos eina pasivaikščioti specialiai šiai progai apšviestomis bei išpuoštomis gatvėmis. Lėlės būna surenkamos iškart po festivalio, nes yra gajus prietaras, kuris teigia, kad paliktos lėlės kovo ketvirtą dieną iššauks vėlyvą santuoką dukrai. Progos metu susirenka visa šeima, draugai. Yra dainuojama „Hinamacuri“ dainelė, skirta specialiai šiai dienai paminėti. Be to, šventė turi ir edukacinį atspalvį, kadangi tuo metu mergaitės gauna žinių apie etiketą. Hina vakarėlių metu mergaitės ir jų draugės mokomos kaip turi elgtis prie stalo.

Tradiciniai šventės patiekalai

Visi susirinkę paminėti mergaičių dienos vaišinasi arbata, saldainiais. Per šią šventę geriamas saldus fermentuotas ryžių vynas vadinamas širodzake (jap. 白酒, shiro-zake). Patiekiami spalvoti vieno kąsnio hina-arare (jap. 雛あられ) krekeriai, kurie būna pagardinti cukraus arba sojos užpilu, priklausomai nuo regiono. Taip pat vienas iš proginių valgių – hišimoči (jap. 菱餅, hishi-mochi), rombo formos spalvingi ryžių pyragaičiai. Raudona arba rožine spalva simboliškai siekiama nuvyti blogio dvasią, balta reiškia tyrumą, o žalia – sveikatą. Dažnai skanaujama ir čirašidzuši (jap. ちらし寿司, chirashi-zushi), ryžių nesusuktais sušiais, kurie gaminami iš cukraus ar sojų padažo, žalios žuvies ir kitais ingridientais pasirinktinai. Sūri sriuba su moliuskais jų kiautuose, pavadinta ušiodžiru (jap. 潮汁, ushio-jiru), yra taip pat pateikiama hinamacuri valgio metu. Moliuskų kriauklės yra paliekamos dėl reikšmės, nes būtent jos yra laikomos vieningos ir darnios poros simboliu. Tai yra dėl taisyklingos gyvūno kiauto formos, kurių dvi pusės tobulai susilygiuoja, jei jos būna paimtos iš to paties moliusko.

Imperatorių pora

Išstatymas

Kanto ir Kansajaus regionai turi skirtingus lėlių tvarkos išstatymus iš dešinės į kairę, tačiau pakopų eilės yra sustatomos taip pat. Terminas lėlių pakopai japoniškai vadinasi hina-dan (jap. 雛壇). Raudonas audeklas su vaivorykštės spalvų linijomis apačioje, kuriuo iškloja pakopas, yra vadinamas dankake (jap. 段掛) arba tiesiog hi-mosen (jap. 緋毛氈).

Pagrindinės pakopos

Pirmoji pakopa

Ant viršutinės pakopos yra pastatomos dvi lėlės, žinomos kaip imperatoriškosios dairi-bina (jap. 内裏雛). Žodis dairi reiškia imperatorių rūmus. Ši lėlių pora yra imperatorius, vadinamas Obina (jap. 男雛) ir laikantis ritualinę lazdą šaku (jap. 笏, shaku) ir imperatorė Mebina (jap. 女雛), laikanti vėduoklę, dažnai klaidingai vadinama Odairi-sama (jap. 御内裏様). Tradiciniu Kansajaus stiliaus išdėstymu vyro pozicija yra dešinėje pusėje, kuomet modernus Kanto stilius imperatorių stato iš kairės pusės pagal stebėtojo perspektyvą. Imperatorius ir imperatorė dažnai išrikiuojami priekyje užtveriamos auksinės uždangos bjobu (jap. 屏風, byobu) ir viduryje žalių japoniškų sodo medžių. Bjobu yra labai svarbus atributas, nes seniau nekilmingiesiems buvo draudžiama tiesiogiai žvelgti į imperatorius, prireikus bendrauti su jais žmonės tai darydavo per širmą.

Taip pat, šalia jų yra pasirenkamos arba dvi žvakidės, pavadintos bonbori (jap. 雪洞), arba du popieriniai ar šilkiniai žibintai, žinomi kaip hibukuro (jap. 火袋). Pastarieji dažniausiai dekoruojami japoniškų vyšnių – sakurų – žiedų raštu. Pilni rinkiniai papildomai yra apstatomi specialiais aksesuarais sanbo kadzari (jap. 三方飾, sanbo kazari), kurie būna įterpti tarp dviejų imperatorių figūrų. Šie priedai įkomponuoja dvi vazeles su dirbtinėmis persiko šakelėmis kučibana (jap. 口花, kuchibana), kurios yra neatsiejama hinamacuri šventės atributika. Iki Antrojo pasaulinio karo imperatoriai buvo laikomi dieviškos kilmės, o ir po jo šių asmenų svarba išliko simbolinė ir svarbi, todėl ši lėlių pora yra pati svarbiausia iš viso rinkinio.

Antroji pakopa

Antrojoje pakopoje stovi trys rūmų damos san-nin kandžio (jap. 三人官女, san-nin kanjo). Kiekviena jų laiko sakės gėrimui reikalingus atributus, nes šių damų pagrindinė funkcija yra pilstyti jį imperatoriams. Iš stebėtojo dešinės pusės stovinti dama yra sakės nešėja Nagae no čioši (jap. 長柄の銚子, Nagae no choshi), kuri laiko specialų gėrimo laikymo indą ilga rankena. Kairėje stovinti dama yra vadinama atsargine sakės įteikėja Kuvae no čoši (jap. 加えの銚子, Kuwae no choshi), ji laiko gėrimui pilstyti reikalingą samtį. Vienintelė vidurinė dama Sanpo (jap. 三方) yra vaizduojama sėdinti ir laikanti gėles arba sakės gėrimo brandinimo indą. Kiekvieną damą skiriantys aksesuarai vadinami takacuki (jap. 高坏, takatsuki). Tai yra stendai su apvaliu staliniu viršumi sezoniniams saldumynams laikyti, išskyrus hišimoči.

Trečioji pakopa

Ant trečiosios pakopos stovi penki muzikantai gonin bajaši (jap. 五人囃子, gonin bayashi). Kiekvienas jų laiko muzikinius instrumentus, išskyrus dainininką, kuris laiko vėduoklę. Muzikantų išdėstymas nėra griežtai apibrėžtas. Dažniausiai randamas jų sustatymas iš kairės į dešinę pagal stebėtojo perspektyvą:

• Sėdintis muzikantas, laikantis mažą būgnelį taiko(jap. 太鼓)

• Stovintis muzikantas su dideliu būgnu ocudzumi (jap. 大鼓, otsuzumi)

• Stovintis muzikantas, laikantis rankinį būgną kocudzumi (jap. 小鼓, kotsuzumi)

• Sėdintis muzikantas, grojantis fleita fue (jap. 笛) ar jokobue (jap. 横笛, yoko-bue)

• Stovintis dainininkas utaikata (jap. 謡い方), laikantis vėduoklę sensu (jap. 扇子)

Ketvirtoji pakopa

Ant ketvirtosios platformos sustatomi Dešinysis Ministras Udaidžin (jap. 右大臣, udaijin) ir Kairysis Ministras Sadaidžin (jap. 左大臣, sadaijin). Šios valdžios pozicijos gyvavo vėlyvuoju Naros ir Heiano laikotarpiu. Dešinysis ministras yra vaizduojamas kaip jaunas žmogus, kuomet kairysis – kur kas senesnis. Figūros yra rikiuojamos atitinkamai atvirkščiai pagal jų pavadinimus – Dešinysis ministras kairėje pusėje, o Kairysis ministras – dešinėje pagal stebėtojo perspektyvą. Kartais jie vaizduojami su strėlėmis ir lankais. Tarp šių dviejų figūrų yra pastatyti padengti maistu kvadrato ar rombo formos stalai kakebandzen (jap. 掛盤膳, kake-banzen), taip pat vadinami o-dzen (jap. お膳, o-zen). Be jų galima išvysti ir rombo formos stendus hišidai (jap. 菱台, hishidai), kurie talpina tos pačios figūros ryžių pyragėlius hišimoči. Hišidai kartais turi katės formos kojas, kurios vadinamos nekoašigata hišidai (jap. 猫足形菱台, neko-ashi-gata hishidai).

Penktoji pakopa

Ant penktosios platformos dažniausiai stovi trys samdiniai, kurie laiko valymo atributus. Šioje pakopoje lygiagrečiai priešais ministrus pastatomi simboliniai medžiai - dešinėje pusėje orandžinis mandarinų medis Uko no tačibana (jap. 右近の橘, Uko no tachibana), o kairėje – žydintis vyšnių medis Sakon no sakura (jap. 左近の桜). Iš kairės į dešinę, pagal stebėtojo vaizdą, stovi:

• Sentimentalusis girtuoklis Naki džiogo (jap. 泣き上戸, Naki-jogo), laikantis sakę arba dulkių šluostę.

• Bjaurusis girtuoklis Okoridžiogo (jap. 怒り上戸, Okori-jogo), laikantis šlepetes arba skėtį.

• Linksmasis girtuoklis Varaidžiogo (jap. 笑い上戸, Warai-jogo), laikantis šluotą.

Retesniais atvejais vietoje jų ant penktosios pakopos yra išdėstomi trys samurajai, kurių tikslas – ginti imperatoriškąją porą.

Kitos pakopos

Ant šeštosios ir septintosios platformos yra vaizduojami miniatiūriniai baldai, įrankiai, vežimai ir kiti daiktai reikalingi imperatoriškojo dvaro buičiai.

Šeštoji platforma

Kartais ant šios platformos mergaitės sudeda maisto į mažas lėkštutes, kurios skirtos lėlėms. Visi atributai vaizduojami rezidencijos vidinei erdvei apstatyti:

• Tansu (jap. 箪笥) – dažniausiai penkių stalčių skrynia, su atsiveriančiomis išorinėmis durimis.

• Nagamoči (jap. 長持, nagamochi) – didelė skrynia kimono laikymui.

• Hasamibako (jap. 挟箱) – mažesnių rūbų talpinimo dėžė, pastatoma ant nagamoči viršaus.

• Kiodai (jap. 鏡台, kyodai) – mažesnė skrynia su stalčiais, ant kurios viršaus uždėtas veidrodis su laikikliu.

• Haribako (jap. 針箱) – siuvimo reikmenų dėžė.

• Hibači (jap. 火鉢, hibachi) – kaitintuvas.

• Daisu (jap. 台子) – rinkinys o-čia dogu (jap. お茶道具, o-cha dogu) ar čia no ju dogu (茶の湯道具, cha no yu dogu), indai japoniškai arbatos ceremonijai.

Septinta platforma

Ant šios platformos sustatomi daiktai yra vaizduojami imperatorių buities reikmėms už rezidencijos ribų:

• Džiubako (jap. 重箱, jubako), rinkinys lakuotų maisto dėžių su vertikaliai surištomis virvėmis aplink jas. Kartais šios dėžės vaizduojamos su tvirta rankena, kuri jungia visa dėžes.

• Gokago (jap. 御駕籠), dėžė skirta daiktų pergabenimui.

• Gošoguruma (jap. 御所車, gosho-guruma), jaučių tempiamas vežimas, kuris buvo naudojamas Heiano laikotarpiu kilmingųjų pervežimui. Retais atvejais jis buvo žinomas kaip giša arba gjūša (牛車, gisha, gyuusha).

• Mažiausiai svarbus, hanaguruma (jap. 花車), jaučio tempiamas vežimas pilnas gėlių.

Reikšmė

Galbūt dėl to, kad dauguma japonų gyvena ankštuose butuose arba mažuose nameliuose, populiariausia yra pati kukliausia figūrėlių rinkinio forma, apsiribojant svarbiausia – imperatoriškąja – pora. Taip pat dažnai naudojama trijų dalių platforma, tačiau ant paskutinės statomi ne muzikantai, o imperatoriškojo dvaro vidui apstatyti reikalingi daiktai. Imperatoriaus ir imperatorės figūras pirmos Mergaičių šventės proga gimusiai anūkei tradiciškai dovanoja seneliai, motinos tėvai. Vėliau rinkinys papildomas ir, branginant jo meninę vertę bei šeimyninius prisiminimus, perduodamas iš kartos į kartą. Dažnai lėlių rinkiniai yra laikomi brangiausiu šeimos turtu, kuris puoselėjamas daugelio kartų tampa vis reikšmingesnis. Nepasiturinčios šeimos renkasi parduoti kokį daiktą, tačiau savo dukrai vis vien padovanoti lėles. Neretai net pagyvenusios moterys šios šventės metu puošia savo namus jų pačių vaikystės hinomis. Mirus šių puošmenų savininkei arba nebežinant jų tikrosios kilmės, jos atiduodamos šventykloms, kur po tam skirtos maldos yra sudeginamos. Kitu atveju, lėlės perduodamos bendruomenės centrams, kad toliau jomis grožėtųsi visuomenė. Hina lėlės niekada nėra išmetamos, nes kainuoja didžiulius pinigus. Vidutiniškai viena lėlė kainuoja 1 000 000 jenų, tačiau kaina atitinkamai svyruoja nuo drabužių kokybės, aksesuarų kiekio ir rinkinio platformų gausumo.