Gvaimiai
Gvaimių dailininkas
Gvaimių dailininkas
Gyventojų skaičius 270 000
Populiacija šalyse Panama:
260 058,[1]

Kosta Rika:
5 360[2]

Kalba (-os) gvaimių, ispanų
Religijos tradicinis tikėjimas, krikščionybė, bahaizmas
Giminingos etninės grupės bugliai ir kt. čibčai

Gvaimiai (isp. guaimí) arba ngobiai, ngebiai (isp. ngöbe, ngäbe) – indėnų tauta, gyvenanti daugiausia šiaurės vakarų Panamoje (Ngobė Buglės komarkoje, Veragvaso, Bokas del Toro provincijose), dalis emigravę į Kosta Riką, kurioje jie turi penkias vietinių gyventojų teritorijas: Coto Brus, Abrojos Montezuma, Conte Burica, Altos de San Antonio ir Guaymi de Osa. Jos kartu sudėjus užima 23 600 hektarų plotą.[3] Gvaimių populiacija – apie 270 tūkst. žmonių. Jų gimtoji kalba – gvaimių (ngäbere), priklausanti čibčų kalbų šeimai.

Terminą „gvaimiai“ ispanų kolonistai kildino iš buglių kalbos termino, kuriuo vadinti šie žmonės (guaymiri). Vietiniuose laikraščiuose ir kitoje žiniasklaidoje vardas ngobiai dažnai alternatyviai rašomas kaip Ngobe arba Ngöbe. Ngobiai jų gimtąja gvaimių kalba reiškia „žmonės“. Daugybė gvaimių persikėlė į Kosta Riką ieškoti darbo kavos plantacijose. Gvaimių ir buglių kalbos yra atskiros čibčų kalbų šeimos kalbos.

Istorija redaguoti

Gvaimių teritorija iš pradžių driekėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Karibų jūros, nors jie niekada neturėjo nei imperijos, nei atskiros „gvaimių teritorijos“. Dauguma gvaimių gyveno kaimuose, kuriuos valdė vadai ir įtakingos šeimos. Tik nedaugelis gvaimių (jei iš viso jų buvo) gyveno kalnuotame regione, kuriame jie gyvena dabar.[4] Į šią teritoriją jie pasitraukė dėl ispanų kolonistų spaudimo.

Panamos krantus pasiekę ispanai sutiko tris gvaimių gentis. Joms vadovavo skirtingi kasikai, jos vartojo skirtingas kalbas: kasiko Natos žemės buvo dabartinės Koklės provincijoje, Paritos – Asuero pusiasalyje ir Urakos – Veragvaso provincijoje. Uraka buvo dukart nugalėtas ispanų ir 1522 m. sudarė su jais taiką. Pasak Bartolomė de las Kaso, Uraka buvo išsiųstas į Nombre de Diosą ir ten įkalintas, tačiau pabėgo, grįžo į savo žemes ir paragino savo gentį kariauti su ispanais.

1502 m. Kristupas Kolumbas ir jo vyrai užmezgė ryšius su gvaimiais dabartinėje Bokas del Toro provincijoje, Panamos šiaurės vakaruose. Gvaimių vadas, kurio vardas arba titulas buvo Kibianas, jį atstūmė. Po šio kontakto ispanų konkistadorai, lotynų amerikiečių galvijų augintojai ir dideli bananų plantatoriai pamažu išstūmė gvaimius į mažiau pageidaujamus kalnuotus regionus vakaruose. Daugelis gvaimių niekada nebuvo nugalėti mūšyje, įskaitant garsųjį kasiką Uraką, kuris XVI a. suvienijo aplinkines bendruomenes daugiau nei septynerius metus trukusiai kovai su konkistadorais. Išlikę šio regiono pakraščiuose gvaimiai pamažu ėmė maišytis su lotynų kilmės gyventojais ir tapo dalimi to, kas dabar vadinama campesinos, t. y. vietinių šaknų turinčiais Panamos kaimo gyventojais.[4]

Patys gvaimiai save skirstė į pakrantės ngobius ir kalnų ngobius. Priešinosi ispanams iki pat Ispanijos imperijos žlugimo. XIX a. kalnų gvaimiai tebesipriešino. 1997 m. gvaimių žemėse sudaryta Ngobė Buglės autonominė komarka.

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje[5] Torichoso administracija stengėsi paskatinti gvaimius kurti kompaktiškesnes bendruomenes, statydama kelius, mokyklas, klinikas ir kitą infrastruktūrą nustatytose vietose dabartinėje Ngobė Buglės komarkos teritorijoje. Tai reiškė socialinius gyvenimo būdo pokyčius, nes anksčiau išsibarstę kaimai ir šeimos susibūrė į didesnes bendruomenes.

Valdžia redaguoti

Tradiciškai gvaimiai buvo susibūrę į ūkius arba gyveno klajokliškai, šeimomis. Ūkiams vadovavo vadas, kuris dažnai turėdavo padėjėją, arba kabrą, ir patarėjų tarybą.

2012 m. gvaimiai priėmė sistemą, kuria buvo siekiama integruoti jų tradicinę valdžią į šiuolaikinę Panamos sistemą. Šiuo metu gvaimiai turi oficialias administracines ir tradicines institucijas. Administracines institucijas sudaro: gubernatorius ir vicegubernatorius, kiekvienos iš septynių apygardų merai ir kiekvienos apygardos atstovai.

Tradicinės valdžios institucijos turi kongresą, kuriam vadovauja generalinis kongreso pirmininkas ir trys regioniniai kongreso pirmininkai. Kongresas dirba kartu su generaliniu vadu, trimis regioniniais vadais (regioniniu lygmeniu) ir septyniais vietiniais vadais (rajonų lygmeniu). Vyriausiasis vadas daugiausia veikia kaip žmonių balsas, tačiau eidamas šias pareigas gali turėti didelę ir įtakingą valdžią.

  • Trys regionai: Ñö Kribo, Kädriri ir Nedrini
  • Septyni rajonai: Besiko, Jirondai, Kankintu, Kusapín, Mirono, Münä, Nole Duima, Ñürüm ir Santa Catalina o Calovébora[6]

Žemė redaguoti

Pagrindinis straipsnis – Ngobė Buglė.

Ngobė Buglės komarkos plotas yra maždaug 6 500 km² ir apima trijų labiausiai į vakarus nutolusių Panamos provincijų teritorijas: Bokas del Toro, Čiriki ir Veragvaso. Gyvenamos teritorijos aukštis svyruoja nuo maždaug 100 m virš jūros lygio iki daugiau kaip 2 000 m centrinėje kalnų dalyje. Tik maždaug pusė šios žemės yra dirbama.[7]

Keletas gvaimių yra įsigiję saulės elektrines (pagal elektrifikavimo projektą) ir mobiliojo ryšio paslaugas. Dauguma jų vis dar gyvena žemiau skurdo ribos ir neturi modernių technologijų. Dėl nelygios geografinės padėties tiesti kelius ir kurti naują infrastruktūrą gvaimių rezervatuose vyriausybei yra brangu ir sudėtinga. Kai kurie gvaimiai renkasi gyventi atsiskyrę nuo šiuolaikinės visuomenės.

Ūkis redaguoti

Gvaimiai verčiasi daugiausia žemės ūkiu – augina kukurūzus, ryžius, pupeles, bananus, manijoką, jamsą. Kiti dirba kavos plantacijose (daugiausia Kosta Rikoje), bananų plantacijose, prekiauja rankų darbo gaminiais. Gvaimių moterys pina krepšius, audžia sukneles, gamina apyrankes, karolius. Vyrai gamina šiaudines skrybėles. Šios skrybėlės (chácara) tapusios populiarios visoje šalyje.

Daugelis pakrantėje gyvenančių gvaimių vyrų, pavyzdžiui, gyvenančių Bokas del Toro salose arba Punto Valientėje, savo šeimas išlaiko iš vandenyno gėrybių. Jie užsiima povandenine žvejyba bei gaudo omarus. Jie ir suvartoja, ir parduoda tai, ką sugauna, priklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis tuo metu gyvena.

Konfliktai redaguoti

2011 m. Bokas del Toro provincijoje buvo baigta statyti Čanginolos užtvanka, skirta potvynių kontrolei ir hidroelektrinės gaminamai elektrai generuoti. Vyriausybė perėmė didelius gvaimių rezervato plotus, užtvenkdama juos užtvankos vandeniu. Pasak 2012 m. „Al Džazirosdokumentinio filmo „Panama: Užtvankos kaimas“, žmonėms, kurių žemė buvo atimta, nebuvo išmokėta jokia kompensacija.[8]

Ngobės teritorijoje prie Tabasaros upės 2017 m. buvo atidaryta Barro Blanco užtvanka. Jos metu buvo užtvindyta daug miestelių palei upės krantus, o tai neigiamai paveikė apie 5000 gvaimių ūkininkų. Barro Blanco projektą finansavo Europos bankai iš Vokietijos (Vokietijos investicijų korporacija, DEG) ir Nyderlandų (Nyderlandų plėtros finansų bendrovė, FMO) ir jis buvo įskaičiuotas į pasaulinius anglies dioksido kompensavimo tikslus, kuriuos nustatė Jungtinių Tautų Organizacija.[9] Paskelbus planus, 2012 m. vasario mėn. daug gvaimių protestavo prieš naująją užtvanką. Per susirėmimus du žmonės žuvo, daugiau kaip 100 buvo sužeisti arba suimti. Prieš projektą protestavo daug tarptautinių aplinkosaugos organizacijų, pavyzdžiui, Vokietijos organizacija „Rainforest Rescue“, kuri parašė peticiją, skirtą DEG.[10]

Kultūra redaguoti

Gyvenimo tarpsniai redaguoti

Nėštumo metu moteris laikoma „sergančia“ (bren), o apie nėštumą beveik niekada nekalbama, net ir gimdymo metu. Kai kūdikis laikomas sveiku, gvaimiai mano, kad nėštumą pripažinti galima. Daugelis moterų tradiciškai gimdo namuose, padedamos motinos arba akušerės. Vyriausybė, siekdama pagerinti moterų sveikatą, Ngobės teritorijoje įsteigė keletą moterų klinikų. Darbuotojams teko pritaikyti kai kurias savo praktikas, kad prisitaikytų prie moterų kultūros ir paskatintų tradicines akušeres atvykti į ligoninę.[11]

Po gvaimio mirties artimiausi giminaičiai kelias naktis būna prie kūno, geria kakavą ir kavą, valgo ir kalbasi. Visą naktį turi degti žvakės. Dienomis prieš laidotuves kaimynai ir draugai apsilanko pareikšti užuojautos; dalį nakties jie sėdi kartu su šeimos nariais.

Laidojant iškasama gili duobė, o jos apačioje iškasamas tunelis arba lentyna. Karstas dedamas į tunelį taip, kad duobę užpildantis purvas nepatektų ant karsto. Kapas uždengiamas otoe de lagardo lapais. Juos kramtant, šie gelia ir nudažo burną. Jie dedami ant kapo tam, kad piktosios dvasios negalėtų prie jo prisiartinti. Mirusiojo daiktai taip pat dedami ant kapo viršaus kaip kapo reikmenys.

Po laidotuvių kai kurios šeimos keturias dienas nevalgo druskos ar cukraus, kad išvalytų kūną. Po keturių dienų kiekvienas šeimos narys suvalgo po šaukštą virtų bananų su druska ir cukrumi, kad nutrauktų pasninką.

Apranga redaguoti

Maždaug nuo XX a. septintojo dešimtmečio gvaimių moterys dėvi ilgas sukneles trumpomis rankovėmis, vadinamas naguas. Jų ilgis yra nuo kaklo iki kulkšnių. Manoma, kad šias sukneles įvedė katalikų misionieriai dėl kuklumo, nes gvaimės tradiciškai dėvėjo įliemenuotas sukneles ir nedaug ką kita. Suknelės paprastai puošiamos geometriniais raštais ties rankovėmis ir iškirpte, liemeniu ir sijono apačia. Klasikinis gvaimių geometrinis raštas vadinamas „pintura“ (dažai) arba „dientes“ (dantys) ir, kaip sakoma, vaizduoja kalnus, gyvūnų dantis, upės bangavimą arba drakono žvynus.

Vyrai paprastai dėvi medvilnės ir poliesterio mišinio marškinius su apykakle ir kelnes iš poliesterio. Kai kurie vyrai nešioja ūkininkų kepures, pagamintas iš pitos lapų, tačiau dauguma dėvi beisbolo kepuraites, kurias perėmė iš miesto gyventojų. Didžiąją metų dalį dėl gausių kritulių Panamoje bei infrastruktūros trūkumo komarkos regione abi lytys avi „chancletas“ (sandalus) arba guminius batus.

Religija redaguoti

XVI a. pradžioje ispanų misionieriai įvedė teritorijoje Romos katalikybę. Nuo XIX a. pabaigos tarp jų taip pat darbavosi protestantų, mormonų ir evangelikų misionieriai. Nors žmonės daugiausia yra katalikai, dalis gvaimių nuo to laiko perėmė įvairias protestantiškas krikščioniškas pažiūras, pvz:

  • Jehovos liudytojų
  • Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios (mormonizmą)
  • Kristaus bažnyčią
  • Cuerpo de Cristo
  • Metodizmą
  • Evangelikų
  • Septintosios dienos adventizmą

Didžiosios Britanijos metodistų bažnyčia, vadovaujama kunigo Efraimo S. Alfonso (1896–1995 m.), 1926–1927 m. įsteigė misiją tarp gvaimių indėnų. E. S. Alfonsas gimė Karenero saloje, Bokas del Toro provincijoje, ir buvo iš Martinikos kilusio Džono Alfonso ir iš Bliufildso (Nikaragva) kilusios Karlotos Ryd sūnus. Abu tėvai buvo afrikiečių kilmės. Iš pradžių E. S. Alfonsas dirbo šioje vietovėje inžinieriumi, bet vis labiau domėjosi gvaimių gyventojais. Jis gyveno, dirbo ir augino savo šeimą tarp Valientės žmonių Kusapino pusiasalyje.

Dirbdamas su jais ir mokydamasis kalbos, E. S. Alfonsas sukūrė gvaimių kalbos rašytinę formą ir išvertė keturias Naujojo Testamento evangelijas bei daugybę giesmių į gvaimių kalbą. Jis taip pat sukūrė gvaimių gramatiką ir parengė žodyną gvaimių, ispanų ir anglų kalbomis. Vėliau juos išspausdino Biblijos draugija. E. S. Alfonso darbų kopijos saugomos Smitsono instituto archyvuose Vašingtone. Vyriausybė jį apdovanojo Vasko Nunjeso de Balboa ordinu ir Belisario de Poraso medaliu.

Metodistai įsteigė pagrindinę bažnyčią Kusapine ir mažesnes bendruomenes visame pusiasalyje. Metodistų bažnyčia Kusapine taip pat įsteigė medicinos kliniką.[12][13]

Nonkomala yra tradicinės dievybės vardas.

Bahajų tikėjimo narių tarp gvaimių yra apie 8 000. Kai kurie tikėjimo raštai yra išversti į vietinę kalbą.[14]

Mama Tada redaguoti

Mama Tada yra gvaimių religija (kai kurie teigia, kad tai yra kultas), atsiradusi 1961 m. rugsėjo mėn. Mergelė Marija (ir galbūt Jėzus – yra kelios istorijos) tariamai pasirodė gvaimių moteriai, vardu Besigo, virš Fonsekos upės. Jai buvo perduotos kelios žinios ir įsakymai jos tautai. Nors dėl tikslių vizijoje pateiktų įsakymų karštai ginčijamasi, apytikriai jie skamba taip:

  • Atitrūkimas nuo Lotynų Amerikos visuomenės, įskaitant mokymąsi mokykloje, prekybinę veiklą ir bendrus ryšius;
  • Tvorų panaikinimas, taigi ir ginčų dėl nuosavybės pabaiga;
  • Alkoholio ir balserijos festivalio panaikinimas;
  • Visų gvaimių laikymas broliais ir seserimis;
  • Kovų ir žudymo dėl žemės, žmonos mušimo ir netinkamo elgesio su vaikais panaikinimas;
  • Šeštadienis, regėjimo diena, yra poilsio ir maldos diena;
  • Visi gvaimiai turėtų elgtis kaip geri krikščionys.[15]

Besigo, vėliau labiau žinomai kaip Mama Či, taip pat buvo pasakyta, kad jei jos žmonės per penkerius metus nesilaikys šių principų, visi gvaimiai mirs. Mama Či pamokslai paveikė daugybę gvaimių, kurie įvairiai griežtai perėmė šiuos principus. Ne visi jų laikėsi per penkerius metus, ir apokaliptinė pranašystė nepasitvirtino.

Šie pirminiai nurodymai buvo derinami su krikščioniškais principais. Mama Tada dabar labiau laikoma ksenofobiška, liaudiško stiliaus krikščionybe. Pastebima, kad praktikuojantys asmenys atsargiai ir su pasipiktinimu žiūri į lotynų amerikiečius, negeria ir nepraktikuoja balserijos. Manoma, kad ši religija prisidėjo prie vieningų gvaimių pastangų išsikovoti savo autonominę sritį.

Balserija redaguoti

Balserija – tai keturių dienų festivalis ir tradicinis gvaimių sportas. Šį sportą sudaro du žaidėjai, kurie paeiliui meta keturių pėdų ilgio balzos lazdą į priešininko kojas. Tikslas – pataikyti varžovui žemiau kelių, kol jis nebegalės tęsti žaidimo. Prieš varžybas priešininkai susitinka ir nusprendžia, kiek lazdų mėtys kiekvienas iš jų (10 – mažai, 40 – daug, 20 – vidutiniškai). Turnyro struktūros nėra, o rungtynės pradedamos iššūkiu ir prašymu.

Renginys pradedamas, kai vienas miestas pakviečia priimti kitą miestą ir mesti jam iššūkį. Paprastai tai būna geras derlius arba abipusis įsipareigojimas priimti. Pasirinkus datą, šeimininkas įteikia iššūkį metusiam miestui surištą virvę – kiekvienas mazgas reiškia vieną dieną, o virvė naudojama kaip renginio laiko skaičiavimo ženklas. Likus kelioms savaitėms iki balserijos, kiekvieno miesto dalyviai pučia gyvulių ragus ir kitus improvizuotus trimitus, kad praneštų apie artėjantį įvykį.

Pirmąją balserijos dieną šeimininkai priima atvykusiuosius į savo miestą, parūpina maisto ir gėrimų (dažniausiai fermentuotų kukurūzų ir bananų bei palmių lapų likerio). Antrąją dieną vyksta tas pats. Abiejų pusių nerašytas tikslas – išvarginti kitą pusę šventėmis prieš trečiąją dieną vykstančias varžybas. Trečiąją dieną auštant geriausi kiekvieno miesto balseros veda procesiją į iš anksto nustatytą vietą ir pradeda žaidimus vienas priešais kitą. Aušros rungtynės turi būti geriausios per visą dieną, jose gali būti metama iki 60 balzų. Po įžanginių rungtynių likusi dienos dalis yra neoficiali. Rungtynės pradedamos iššūkiais. Vienintelės taisyklės yra tokios, kad vienas prieš kitą negali stoti du to paties miesto balseros, o žaidėjai turi pataikyti vienas kitam žemiau kelių. Kad būtų laikomasi taisyklės „žemiau kelių“, žaidėjus prižiūri žiūrovai ir žaidėjų „komandos draugai“. Jei taisyklės nesilaikoma, pradedama kumščių kova. Ketvirtąją dieną varžovai išvyksta, o šeimininkai pasirūpina neblaiviais ir sužeistaisiais, kurie negali išvykti.

Balserijos dalyviai paprastai rengiasi tradiciniais gvaimių drabužiais ir spalvomis. Jie dėvi plunksnas, gyvūnų odas ir net ištisus gyvūnus ant nugaros. Kai kurie vyrai taip pat dėvi tradicinę moters suknelę, arba nagua, kad rungtynių metu paslėptų kojas. Plačiai dėvimi ragai, švilpukai ir improvizuoti trimitai.

Už komarkos ribų balserija Panamoje turi neigiamą reputaciją; vyriausybė ją oficialiai uždraudė. Vyrauja bendras požiūris, kad balserija yra girtų ir smurtaujančių žmonių siautėjimas. Pasak gvaimių, nors per balseriją vartojamas alkoholis ir smurtaujama, tai visų pirma yra kultūrinis renginys, unikali sporto šaka ir galimybė parodyti pasididžiavimą savo paveldu.

Socialinė ir ekonominė padėtis redaguoti

Tarp visų Panamos provincijų Ngobė Buglės komarka nuolat yra tarp žemiausių žmogaus socialinės raidos, išsilavinimo, pajamų ir socialinių bei ekonominių investicijų rodiklių. Pastaruoju metu gvaimiai taip pat užima antrą vietą pagal vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę ir užimtumo lygį.

Keletas faktų:

  • 60,5 proc. vyresnių nei 10 metų gvaimių yra raštingi ir vidutiniškai 4,1 metų lanko mokyklą;
  • 91,2 proc. gvaimių yra bedarbiai;
  • Vidutinė tikėtina gvaimių gyvenimo trukmė – 67,9 metų;
  • vidutinės metinės gvaimių pajamos yra 430 JAV dolerių;
  • 91,7 proc. gyventojų gyvena itin skurdžiai (t. y. uždirba mažiau nei 2 JAV dolerius per dieną).[14][16]

Tokie plėtros projektai kaip „Cerro Colorado“ kasybos projektas kelia pavojų Ngobė Buglės protėvių žemėms.[17]

Šaltiniai redaguoti

  1. „Indigenous Population in the Republic, by Sex, Indigenous Group, and Age Groups, 2010“. Instituto Nacional de Estadística y Censo (National Institute of Statistics and Census), Republic of Panama. 2010. Suarchyvuotas originalas 2010-02-01.
  2. Lewis, M. P., red. (2009). Ethnologue: Languages of the World (Sixteenth leid.). Dallas, Tex.: SIL International.
  3. Govan, Hugh; Carrera, Rigoberto (2010). „Strengthening Indigenous Cultural Heritage through Capacity Building in Costa Rica“. In Maffi, Luisa; Woodley, Ellen (eds.). Biocultural Diversity Conservation. Earthsacan.
  4. 4,0 4,1 Young, Philip D. (1971). Ngawbe: Tradition and change among the Western Guaymí of Panama. Urbana: University of Illinois Press. p. 38–42.
  5. „Panama-The Government of Torrijos and the National Guard“. Mongabay.com. Nuoroda tikrinta 2023-03-29.
  6. „Ley 33 de 2012 QUE CREA DOS DISTRITOS Y 6 CORREGIMIENTOS EN LA COMARCA NGÄBE-BUGLÉ“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-05-12.
  7. Young, Philip D. (1971). Ngawbe: Tradition and change among the Western Guaymí of Panama. Urbana: University of Illinois Press. p. 4–5.
  8. „Panama: Village of the Damned“. Al Jazeera English. Nuoroda tikrinta 2023-03-29.
  9. „UN’s Offsetting Project Barro Blanco Hampers Panama Peace-Talks“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-06. Nuoroda tikrinta 2023-03-29.
  10. „Help the Ngobe protect their rainforest“. Nuoroda tikrinta 2023-03-29.
  11. „NGÖBE WOMEN’S KEY TO CHILDBIRTH IN SAN VITO HOSPITAL: TRADITIONAL MIDWIVES, SPIRITUAL LEADERS AND SPECIAL DIET“. Health Systems Research. 2018. Nuoroda tikrinta 2023-03-29.
  12. Alphonse, Ephraim. Among Valientes.
  13. Monahan, Dermott (1945). Laughing Pioneer: Alphonse of Panama.
  14. 14,0 14,1 International Community, Bahá'í (1994 m. spalis-gruodis). „In Panama, some Guaymis blaze a new path“. One Country. 1994 (October–December). Suarchyvuotas originalas 2014-10-06. Nuoroda tikrinta 2023-03-29. {{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  15. Young, Philip D. (1971). Ngawbe: Tradition and change among the Western Guaymí of Panama. Urbana: University of Illinois Press. p. 212–217.
  16. „Desempeño Economico – 1 Trimestre del año 2010“. Camara de Comercio, Industrias y Agricultura de Panama. Centro de Estudio Economicos CEECAM. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  17. United Nations High Commissioner for Refugees. „Refworld | World Directory of Minorities and Indigenous Peoples - Panama: Guaymi (Ngobe-Bugle)“. Unhcr.org. Suarchyvuotas originalas 2012-09-17. Nuoroda tikrinta 2023-03-29.