Granados emyratas (arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ = Imārat Ġarnāṭah), dar vadinamas Granados Nasridų karalyste (isp. Reino nazarí de Granada) – musulmonų valstybė pietinėje Pirėnų pusiasalio dalyje, gyvavusi 1238–1492 m.[1] Valstybę valdė Nasridų dinastija.[2] Tai buvo paskutinė nepriklausoma musulmonų valstybė Vakarų Europoje.[3]

Granados emyratas
arab. إمارة غرﻧﺎﻃﺔ
Imārat Gharnāṭah
Taifų karalystė

1238 – 1492
Flag herbas
Vėliava Herbas
Devizas
„Nėra kito nugalėtojo, išskyrus Dievą“
(arab. ولا غالب إلا الله = Wa lā gāliba illā-llāh)
Location of
Location of
Granados emyratas XIII–XV a.
Sostinė Granada
Kalbos Arabų
Valdymo forma Emyratas
Sultonas
 1238–1273 (pirmas) Muchamedas I
 1487–1492 (paskutinis) Muchamedas XII
Era Vėlyvieji viduramžiai
 - Įkurta 1238 m., 1238
 - Panaikinta 1492 m.

Musulmonai į Pirėnų pusiasalį, kurį jie vadino al Andalusija, atsikėlė VIII a. Didžiausio išsiplėtimo metu musulmonai kontroliavo beveik visą pusiasalį ir dalį dabartinės pietų Prancūzijos.[4] IX–X a. regioną valdęs Kordobos kalifatas buvo viena labiausiai išsivysčiusių Europos valstybių.[5] Kalifatas nuolat kariavo su šiaurinėmis krikščionių karalystėmis, o dėl didėjančios etninės nesantaikos XI a. pr. suskilo į keletą mažų valstybių – taifų.[5] Tai pagreitino šimtmečius trukusią krikščionių rekonkistą ir Šiaurės Afrikos dinastijų (Almoravidai, Almochadai, Marinidai) puldinėjimus.[1][5]

1230 m. Almohadų kalifatas Maroke valdė likusias musulmonų teritorijas Pirėnų pusiasalio pietuose. Muchamedas I al Galibas, pasinaudojęs Almohadų dinastijos nesutarimais, iškilo į valdžią ir įkūrė Nasridų dinastiją, kuri kontroliavo didelę šios teritorijos dalį (dab. Granados, Almerijos ir Malagos provincijos).[6] 1250 m. emyratas buvo paskutinė musulmonų valstybė pusiasalyje. Nors ir buvo Kastilijos karaliaus vasalė, daugiau nei du šimtmečius Granada kultūriškai ir ekonomiškai klestėjo.[1][5] Didžioji dalis garsiojo Alhambros rūmų komplekso buvo pastatyta šiuo laikotarpiu, o Nasridai tapo ilgiausiai valdžiusia musulmonų dinastija Pirėnų pusiasalyje.

1469 m., susivienijus Aragono ir Kastilijos karalystėms, išorės grėsmė padidėjo.[1] 1491 m., po dešimtmetį trukusių karų, emyratas buvo priverstas kapituliuoti katalikų monarchams Izabelei I ir Ferdinandui II. 1492 m. Muchamedas XII, paskutinis Granados valdovas, atsisakė valdžios ir atidavė emyrato teritoriją Kastilijai.[1] Musulmonų valdymas Pirėnų pusiasalyje baigėsi.

Šaltiniai

redaguoti
  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Granados emyratas“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-28.
  2. Kleiner, Fred S. (2015). Gardner's Art through the Ages: Backpack Edition, Book C: Non-Western Art to 1300 (anglų). Cengage Learning. p. 39. ISBN 978-1-305-54491-8.
  3. Miranda 1970, p. 429.
  4. Fernando Luis Corral (2009). "The Christian Frontier against al-Andalus (Muslim Spain): concept and politics during the reigns of King Fernando I of Castile and Leon and his successors until 1230". In Natalie Fryde; Dirk Reitz (eds.). Walls, Ramparts, and Lines of Demarcation: Selected Studies from Antiquity to Modern Times. LIT Verlag Münster. p. 67. ISBN 978-3-8258-9478-8.
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 „Kordobos kalifatas“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-08-28.
  6. García-Arenal, Mercedes (2014). „Granada“. In Fleet, Kate; Krämer, Gudrun; Matringe, Denis; Nawas, John; Rowson, Everett (eds.). Encyclopaedia of Islam, Three. Brill. ISSN 1873-9830.

Literatūra

redaguoti
  • Miranda, Ambroxio Huici (1970). „The Iberian Peninsula and Sicily“. In Holt, P.M; Lambton, Ann K.S.; Lewis, Bernard (eds.). The Cambridge History of Islam. 2A. Cambridge University Press.