Franco Nero
| Franco Nero | |
|---|---|
| |
| Tikras vardas | Francesco Sparanero |
| Gimė | 1941 m. lapkričio 23 d. Parma, Italija |
| Šalis |  Italija
|
| Žymesni vaidmenys | |
| Džango („Džango“, 1966 m.) („Džango 2“, 1987 m.) Keoma („Keoma“, 1976 m.) Valteris Mančinis „Pakeleivis“, 1977 m.) generolas Ramonas Esperanza („Kietas riešutėlis 2“, 1990 m.) | |
| Apdovanojimai | |
| Auksinio gaublio nominacija (1968 m.) David di Donatello (1968 m.) | |
Franko Nero (it. Franco Nero, g. 1941 m. lapkričio 23 d. Parma) – Italijos kino aktorius, išgarsėjęs septintajame-aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose vaidmenimis „spageti“ vesternuose bei kriminaliniuose filmuose.
Biografija redaguoti
Nero gimė Parmos regione esančiame San Prospere, karabinieriaus šeimoje.[1] Gyvenant Parmoje, jis pradėjo domėtis vaidyba ir vaidinti studentiškose pjesėse.[2] Vėliau persikėlė į Milaną, trumpai studijavo universitete ekonomiką, kol galutinai apsisprendė tapti aktoriumi.
Pirmuoju jo vaidmeniu kine tapo epizodinis pasirodymas juostoje „La ragazza in prestito“ (1964). Po 2 metų režisierius Sergio Corbucci davė jam pirmą pagrindinį vaidmenį. Tai buvo vesternas „Džango“, pelnęs tarptautinį pripažinimą tiek aktoriui, tiek pačiam režisieriui. Po šio filmo sekė visa eilė vesternų ir kriminalinių filmų, kurių dėka aktorius įsitvirtino tarp populiariausių šalies aktorių ir tapo žinomas visoje Europoje. 1977 m. pasirodė kelio filmas „Pakeleivis“, vėliau turėjęs didelės įtakos kitoms šio žanro juostoms.
Daugelis jo vaidmenų, atliktų septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, buvo panašūs: vesternuose Nero paprastai įkūnydavo keršytojus, o kriminaliniuose filmuose – policijos pareigūnus arba prokurorus. Vėliau, nenorėdamas likti šabloniniu aktoriumi, Nero ėmė rinktis platesnio spektro vaidmenis: komedijas, karinius ir fantastinius filmus. Jis taip pat yra vienas iš nedaugelio Vakarų Europos aktorių, kuris kūrė vaidmenis ir sovietinio bloko šalyse: Jugoslavijoje („Neretvos mūšis“ 1969 m. ir „Banovic Strahinja“ 1981 m.) bei Sovietų Sąjungoje, režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko juostoje „Meksika ugnyje“ (1982 m. ir jo tęsinyje 1983 m.). Be to, Nero taip pat vaidino ir filmuose anglų kalba: „The Virgin and the Gypsy“ (1970 m.), „Force 10 from Navarone“ (1978 m.), „Enter the Ninja“ (1981 m.) ir „Kietas riešutėlis 2“ (1990 m.).
1987 m. jis suvaidino juostoje „Džango 2“, o 2012 m. režisierius Quentin Tarantino pakvietė jį epizodiniam vaidmeniui savo filme „Ištrūkęs Džango“, įkvėptam originaliojo „Džango“. Viso Nero filmografijoje yra beveik 200 filmų.
Asmeninis gyvenimas redaguoti
1967 m. filmuojant juostą „Kamelotas“, kuriame Nero atliko Lanseloto vaidmenį, jis susipažino su britų aktore Vanessa Redgrave. Pastarąja tuo metu buvo palikęs vyras ir tarp jos bei Nero užsimezgė romanas, o 1969 m. jiems gimė sūnus Carlo (vėliau jis tapo režisieriumi ir scenarijų autoriumi). 1971 m. judviejų santykiai nutrūko ir Redgrave ilgus metus buvo pora su Timothy Dalton. Po ilgų išsiskyrimo metų Nero, kuris niekada nevedė, ir Redgrave 2006 m. susituokė.[3] 1994 m. jis lydėjo Redgrave dukrą Natasha Richardson prie altoriaus šiai tuokiantis su Liam Neeson (šios tėvas tuo metu jau buvo miręs).
1999 m. Nero ir Redgrave vaidino sutuoktinius filme „Uninvited“, kurį režisavo jų sūnus Carlo.[2]
Dalinė filmografija redaguoti
- Aš ją gerai pažinojau (1965)
- Džango (1966)
- Vyras, garbė, kerštas (1967)
- Neretvos mūšis (1969)
- Detektyvas Belis (1969)
- Dievas su mumis (1970)
- Kompanionai (1970)
- Bloga diena Avinui (1971)
- Policija laikosi įstatymų (1973)
- Kraujo broliai (1974)
- Gerbiami žmonės (1975)
- Magai (1976)
- Keoma (1976)
- Skandalas (1976)
- Triumfo maršas (1976)
- Pakeleivis (1977)
- Per Sacharą (1977)
- Kobros diena (1980)
- Džango 2 (1987)
- Žmogžudystės yra mano verslas, brangioji (2009)
- Ištrūkęs Džango (2012)
Apdovanojimai ir nominacijos redaguoti
| Metai | Apdovanojimas | Apdovanojimų kategorija | Filmas | Rezultatas |
|---|---|---|---|---|
| 1968 | Auksinis gaublys | perspektyviausias aktorius | Camelot | Nominacija |
| David di Donatello | geriausias aktorius | Il giorno della civetta | Laimėjo | |
| 1971 | Golden Goblets | geriausias aktorius | Confessione di un commissario di polizia al procuratore della repubblica | Laimėjo |
| Laurel apdovanojimas | ateities žvaigždė | The Virgin and the Gypsy | Nominacija | |
| 1989 | Taorminos tarptautinis kino festivalis | karjeros apdovanojimas | Laimėjo | |
| 1995 | Art Film festivalis | aktorių misijos apdovanojimas | Laimėjo | |
| 1999 | Los Andželo itališkų filmų apdovanojimas | karjeros apdovanojimas | Laimėjo | |
| 2003 | Milano tarptautinis kino filmų festivalis | karjeros apdovanojimas | Laimėjo | |
| 2006 | Globo d'oro | specialus žiuri prizas | Forever Blues | Laimėjo |
| geriausias aktorius | Forever Blues | Nominacija | ||
| 2007 | Transilvanijos tarptautinis kino festivalis | karjeros apdovanojimas | Laimėjo | |
| 2008 | Sevilijos Europos filmų festivalis | Sevilijos miesto apdovanojimas | Laimėjo | |
| 2012 | Capri | Capri legendos apdovanojimas | Laimėjo |
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Ann Pearce. „He Lost His Guenevere, Vanessa Redgrave, but Franco Nero Found His Camelot Back in Italy“. People. Suarchyvuotas originalas 2016-03-03. Nuoroda tikrinta 2015-06-19.
- ↑ 2,0 2,1 Franco Nero Biography at IMDb.com
- ↑ Yuen, Jenny. „Italian Walk of Fame honours stars“
