Sergio Corbucci
| Sergio Corbucci | |
|---|---|
| Gimė | 1926 m. gruodžio 1 d. Roma |
| Mirė | 1990 m. gruodžio 1 d. (64 metai) Roma |
| Palaidotas (-a) | Verano kapinėse |
| Tautybė |  Italija
|
| Pilietybė | Italija
|
| Veikla | kino režisierius scenarijų autorius |
| Žinomas (-a) už | „Džango“ (1966 m.) |
Sergijus Korbučis (it. Sergio Corbucci, 1926 m. gruodžio 6 d. – 1990 m. gruodžio 1 d.) – Italijos kino režisierius, kartu su Sergio Leone garsiausi „spageti vesternų“ kūrėjai. Jo jaunesnysis brolis Bruno Corbucci - taip pat režisierius ir scenarijų autorius.
Biografija redaguoti
Korbučis gimė Italijos sostinėje Romoje.
Koledže jis studijavo ekonomiką, tačiau vėliau nusprendė gyvenimą susieti su kinu. Pradžioje jis įsidarbino pirmame itališkame žurnale apie kiną „Schermi del Mondo“, o vykstant Antrajam pasauliniam karui dirbo JAV kariuomenei skirto laikraščio „ Stars and Stripes“ korespondentu.[1]
Po karo Korbučis tapo režisieriaus asistentu, o 1951 m. savarankiškai sukūrė pirmąjį filmą „Salvate mia figlia“. Netrukus jis užsirekomendavo kaip režisierius, gebantis sukurti gerai vertinamus mažo biudžeto veiksmo filmus. 1959 m. jis buvo režisieriaus Sergio Leone asistentu Ispanijoje filmuojant juostą „Gli Ultimi Giorni di Pompei“. Būtent čia, jo teigimu, kilo idėja panaudoti Ispanijos ir Amerikos kraštovaizdžio panašumą kuriant juostą apie Laukinius Vakarus. Taip gimė žanras, vėliau gavęs „spageti vesterno“ pavadinimą. Savo pirmąjį vesterną „Skerdynės Didžiajame Kanjone“ Korbučis sukūrė 1964 m., anksčiau negu Leone savo juostą „Už saują dolerių“.[1]
1960-ųjų pradžioje Korbučis kūrė įvairių žanrų filmus: komedijas, veiksmo ir siaubo filmus, tačiau jį išgarsino būtent vesternai, kuriuose, priešingai negu daugelio to meto režisierių, jis nevengė kruvinų ir žiaurių scenų, tapusių jo filmų „vizitine kortele“. Pirmąjį vesterną jis pasirašė Stanley Corbett slapyvardžiu, o antrąjį – „Minnesota Clay“ – jau savo tikruoju vardu. Juosta turėjo didelį tarptautinį pripažinimą ir iškėlė Korbučį į vieną gretą su Sergio Leone. Nors šio filmas „Už saują dolerių“ buvo tarsi naujojo žanro etalonas, tačiau Korbučio 1966 m. sukurtas filmas „Džango“ pateikė kitokią „spageti vesterno“ sampratą. Juosta, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko vėliau Korbučio mėgstamu aktoriumi tapęs Franco Nero, turėjo milžinišką pasisekimą. „Džango“ ne tik tapo bendriniu žodžiu, bet ir sulaukė įvairių režisierių sukurtų tęsinių, iš tiesų neturinčių nieko bendro nei su Korbučiu, nei pagrindine filmo tema. Vieninteliu tikru tęsiniu yra 1987 m. sukurtas filmas „Džango 2“, kuriame pagrindinį vaidmenį vėl atliko Franco Nero, o Kurbučis prisidėjo prie juostos scenarijaus.
Po „Džango“ triumfo Korbučis kūrė vieną po kito populiarumo sulaukusius vesternus: „Johnny Oro“, „Navajo Joe“ (abu 1966 m.) bei „Žiaurūs“ (1967 m.). 1968 m. pasirodė dar vienas skandalingas jo filmas „Didžioji tyla“, kuriame filmavosi Jean-Louis Trintignant bei Klaus Kinski, o režisieriaus juostose atsirado juodojo humoro ir jo politiniams įsitikinimams artimų kairiųjų pažiūrų motyvų.
1970-aisiais Korbučis kūrė vieną vesterną po kito: „Specialistas“, „Companeros“ ir „I bianco il giallo il nero“. Baigiantis šio žanro populiarumui, režisierius pradėjo kurti kitokius filmus, dažniausiai komedijas su Adriano Celentano. Nors šie filmai ir sulaukdavo populiarumo Italijoje ar už jos ribų, kritikų nuomone juostos nebuvo didelės meninės vertės.
Režisierius mirė nuo širdies smūgio 1990 m. gruodžio 1 d., praėjus keletui mėnesių po savo paskutinio televizijos filmo „Donne armate“ filmavimo pabaigos. Per savo karjerą jis režisavo 63 filmus ir parašė scenarijus 59 juostoms.
Dalinė filmografija redaguoti
- 1962 m. – „Trumpiausia diena“
- 1964 m. – „Kraujo pilis“
- 1964 m. – „Skerdynės Didžiajame Kanjone“
- 1966 m. – „Džango“
- 1967 m. – „Žiaurūs“
- 1968 m. – „Didžioji tyla“
- 1969 m. – „Specialistas“
- 1970 m. – „Kompanionai“
- 1971 m. – „Er Piu – Meilės ir peilių istorija“
- 1972 m. – „Soni ir Džedas“
- 1975 m. – „Baltas, geltonas ir juodas“
- 1975 m. – „Koks tavo ženklas?“
- 1976 m. – „Blefas“
- 1977 m. – „Nesėkmingas paparacis“
- 1977 m. – „Trys tigrai prieš tris tigrus“
- 1979 m. – „Neapolio detektyvas“
- 1980 m. – „Superpolicininkas“
- 1980 m. – „Mes įsigijome katerį“
- 1981 m. – „Rasi draugą – rasi lobį“
- 1984 m. – „Akis į akį“
- 1987 m. – „Rimini Rimini“
- 1987 m. – „Turtuolių įpročiai“
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Sergio Corbucci Biography at IMDb.com
