François Villon

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Fransua Vijonas (pranc. François Villon; 1431 – po 1463 m.?) – Prancūzijos XV a. poetas, vagis ir valkata. Jis labiausiai žinomas kūriniais Testaments (Testamentai) ir Ballade des Pendus (Pakaruoklio baladė). Dabar dažnai vadinamas modernios prancūzų poezijos pradininku.^[1]

Biografija

Vijonas greičiausiai gimė Paryžiuje 1431 m. Nuo vaikystės gyveno skurdžiai, anksti mirė tėvas. Šią pavardę jis perėmė iš savo dėdės kanoninės teisės profesoriaus, kuris jį globojo. Dvylikos metų tapo menų studentu Paryžiaus universitete. Bakalauro studijas baigė 1449 m., o magistro – 1452 m. Studijų metais Vijonas gyveno audringą Paryžiaus studento gyvenimą.

Pirmas reikšmingas skandalas Vijono gyvenime įvyko 1455 m., kai konflikto metu jis susimušęs nužudė kunigą Philippe Chermoye. Už tai buvo nubaustas tremtimi, bet Prancūzijos karalius Karolis VII paskelbė amnestiją. Vis dėlto, jis už nusikaltimą, prarado darbą Navaro kolegijoje (Paryžiaus universitete) ir buvo priverstas užsidirbti dainuodamas smuklėse. 1456 m. pabaigoje jis vėl įsivėlė į bėdą: įsivėlęs į muštynes buvo stipriai sumuštas ir norėdamas išvengti pajuokos pasitraukė į provinciją. Prieš išvažiuodamas jis parašė Petit Testament (Mažąjį Testamentą). Tų pačių metų Kalėdų dienomis buvo įsilaužta į Navaro kolegiją ir pavogta 500 aukso kronų. Vagystė pastebėta tik kitų metų vasarį, o pati vagių gauja buvo susekta tik gegužę. Tardant vieną pagautų įsilaužimo dalyvių paaiškėjo, kad gaujos lyderis yra Fransua Vijonas, tuo metu dingęs iš Paryžiaus.

Už šį ir kelis kitus smulkius nusikaltimus jis buvo dar kartą ištremtas. Ketverius po to sekusius metus jis buvo keliautojas, besiverčiantis atsitiktinėmis vagystėmis. Žinoma, kad jis lankėsi kunigaikščio Karolio Orleaniečio dvare, kur dalyvavo poezijos konkurse, taip pat lankėsi Puatjė ir Grenoblio apylinkėse. 1461 m. vasarą jis praleido vyskupo kalėjime Luarė. Iš kalėjimo paleistas tų pačių metų spalį, kai atėjus į valdžią naujam karaliui Liudvikui XI buvo išleisti visi kaliniai. Po to jis parašė žymiausiąjį darbą – Grand Testament (Didysis Testamentas). Sugrįžęs į Paryžių F. Vijonas kurį laiką gyveno ramiai. Navaro kolegijos vagystės tyrimas dėl įrodymų stokos buvo nutrauktas. Tačiau Vijonas vėl įsivėlė į muštynes 1463 m., buvo suimtas, kankintas ir nuteistas pakarti. Bausmė vėliau pakeista tremtimi. Apie vėlesnį jo gyvenimą nieko nežinoma.

Kūryba

Vijonas buvo didelis poezijos temų ir formų novatorius. Jis buvo puikiai susipažinęs su dvaro idealais, bet sąmoningai ėjo prieš srovę, jo poezija dažnai pavirsdavo parodijomis ir vulgariais juokeliais, prisodrintos jo nuosavo žodyno. Kelios mažiau žinomos poemos sukurtos Paryžiaus vagių slengu. Dauguma Vijono eilių yra apie jo paties gyvenimą, skurdą, bėdas.

Vijonas savo metu buvo beveik nežinomas ir iš naujo atrastas tik XVI amžiuje, kai jo darbus išleido poetas Clément Marot.

Lietuvių kalba

Rinktinė poezija, Vilnius: Lietuvos rašytojų s – gos l – kla, 1999

Išnašos

↑ G. Čepinskienė, redaktorė R. Dragenytė (2018-09-21, red. 2021-11-25). „François Villon“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-02-26. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

Vikiteka: François Villon – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] G. Čepinskienė, redaktorė R. Dragenytė (2018-09-21, red. 2021-11-25). „François Villon“. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-02-26. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)

[1]