Vikipedija

Fizionomija

Fizionomija (iš gr. φύσις – „gamta“ + gnomon – „vertintojas“) – praktika, kuomet asmens charakteris ar asmenybė vertinama atsižvelgiant į jo išvaizdą, ypač veidą. Terminas taip pat naudojamas siekiant palyginti tam tikras žmogaus, objekto ar reljefo individualias savybes su bendrinėmis atitinkamai grupei priskirtinomis savybėmis. XIX a. fizionomija kartais vadinta „antroposkopija“.[1]

Litografinis piešinys, kuriame pateikiamas fizionominis ryšys tarp žmogaus ir plėšrūno. Kūrinio autorius – Charles Le Brun (1619–1690 m.)

Fizionomijos praktikos yra susilaukusius itin kontroversiškų vertinimų, kai kurie akademiniai sluoksniai fizionomiją laiko pseudomokslu,[2][3] nes padarytos išvados nebūna deramai pagrįstos. Vyrauja nuomonė, kad fizionomija ligi šiol išlieka populiari, o nauji pasiekimai dirbtinio intelekto srityje dar labiau sužadino visuomenės susidomėjimą šia tema.

Senovės Graikijoje filosofai fizionomijos mokslą vertino palankiai. Tačiau viduramžiais ši praktika, neretai puoselėjama šarlatanų bei klajoklių, pradėta laikyti nepriimtina. XVIII a. šveicarų poetas ir filosofas Johanas Kasparas Lavata (Johann Kaspar Lavater) fizionomiją išpopuliarino, bet XIX a. pab. ši vėl tapo smerktina[4] ir pradėta vertinti kaip mokslinio rasizmo pagrindas.[5] Šiandien mokslinėje bendruomenėje fizionomija vėl susilaukia didžiulio dėmesio: ji glaudžiai susijusi su mašininiu mokymusi ir veido atpažinimo technologijomis.[6] Pagrindinis mokslininkų interesas – įvertinti fizionomijos rizikas, įskaitant ir asmens privatumo klausimus, veido atpažinimo algoritmų kontekste.

Senovė redaguoti

Požiūris, jog egzistuoja ryšys tarp asmens išvaizdos bei charakterio savybių atsirado dar senovėje. Ši tema retkarčiais nagrinėta ir ankstyvojoje senovės graikų poezijoje. Tuo tarpu senovės Indijos išminčiai sidharai, kurie pasak hinduizmo pasiekė dvasinio tyrumo būseną, žmogaus veido, auros ir kūno skaitymo mokslą – samudrika šastra (skr. सामुद्रिक शास्त्र) – apibūdina kaip savo charakterio savybių susiejimą su išoriniais bruožais. Kinų fizionomija arba kinų veido skaitymas meinšiang (kin. 面相) datuojamas bent jau nuo Džou dinastijos laikų.[7]

Pirmieji šaltiniai, bylojantys apie išplėtotą fizionomijos teoriją, randami fizionomo Zopiro darbuose, Atėnuose V a. pr. m. e. Fizionomijos praktika IV a. pr. m. e. susidomėjo ir graikų filosofas Aristotelis, kuri dažnai rėmėsi teorija ir literatūra, kalbančia apie išvaizdos santykį su charakteriu. Viename savo darbo „Ankstesnė analizė“ skirsnyje Aristotelis teigia:

„Charakterį įmanoma numanyti iš bruožų, jei kūnas ir siela kartu besikeičia natūralių polinkių vedami: sakau „natūralu“, nes galbūt mokydamasis muzikos žmogus padarė kažkokius pokyčius savo sieloje, tai yra ne vienas iš tų mums natūralių jausmų; kai kalbu apie natūralias emocijas, verčiau kalbu apie aistras ir troškimus. Jei tada tai būtų suteikta, o taip pat kiekvienam pokyčiui yra atitinkamas ženklas, ir mes galėtume išreikšti prieraišumą ir ženklą, būdingą kiekvienai gyvūnų rūšiai, tai iš bruožų galėtume spręsti apie charakterį.“ —  „Ankstesnė analizė“ 2,27

Senovės graikų matematikas, astronomas ir mokslininkas Pitagoras, kuris galimai pats praktikavo fizionomiją, atstūmė savo perspektyvų pasekėją Kiloną, nes Pitagoro įsitikinimu, jo išvaizda bylojo apie blogą charakterį.[8]

Kartą Sokrato aplankytas fizionomas garsųjį filosofą apibūdino kaip žmogų, linkusį į nesaikingumą, gašlumą ir didžiulį aistringumą, kas sukėlė mokinių nepasitenkinimą – fizionomas apkaltintas melavimu, nes šios įžvalgos visiškai neatitiko Sokrato įvaizdžio. Pats filosofas įsiplieskusį ginčą numalšino tvirtindamas, kad anksčiau jį šios ydos kamavusios, bet šis visuomet pasižymėjo tvirta savidisciplina.[9]

Viduramžiai ir Renesansas redaguoti

 
1586 m. mokslinės publikacijos „De humana physiognomonia“ iliustracija.

Viduramžiais palanki nuomonė apie fizionomiją buvo gana paplitusi. Šventosios Romos imperijos valdovo Frederiko II globojamas škotų filosofas bei matematikas Maiklas Skotas (Michael Scot) šiuo klausimu XIII a. parašė mokslinį darbą „Liber physiognomiae“. Anglijos universitetai dėstė fizionomiją iki karaliaus Henriko VIII atėjimo į valdžią, kuomet šis 1530–1531 m.[10] uždraudė „elgetoms ir valkatoms žaisti subtilius, klastingus bei neteisėtus žaidimus tokius, kaip fizionomija ar chiromantija“. Panašiu laiku akademikai taip pat pradėjo kvestionuoti fizionomijos idėją.

XVI a. italų dalininkas bei teoretikas Leonardas da Vinčis tvirtino, kad fizionomija tėra apgaulė, o chiromantija „neturi rimto mokslinio pagrindo“.[11] Vis dėlto, filosofas manė, kad veido bruožus lemia veido išraiškos, kurios savo ruožtu byloja apie asmens charakterio savybes. Pavyzdžiui, pasak jo, „tie, kurie pasižymi giliomis ir ryškiomis linijomis tarp antakių, yra ūmaus būdo“.[11]

Išnašos redaguoti

  1. ↑ „Anthroposcopy [Antroskopija].“ (anglų k.). Dictionary.com.
  2. ↑ Roy Porter (2003). „Marginalized practices [Marginalizuotos praktikos].“ (anglų k.). The Cambridge History of Science: Eighteenth-century science. The Cambridge History of Science. Vol. 4 (illustrated ed.). Cambridge University Press. pp. 495–497. ISBN 978-0-521-57243-9. Citata: Nors mes fizionomiją vertiname su mesmerizmu kaip diskredituojamą ar juokingą įsitikinimą, daugelis XVIII amžiaus rašytojų tai vadino naudingu mokslu, turinčiu ilgą istoriją... Nors daugelis šiuolaikinių istorikų menkina fizionomiją kaip pseudomokslą, XVIII amžiaus pabaigoje jis buvo ne tik populiari mada, bet ir intensyvių akademinių diskusijų apie pažadus pažangai tema.
  3. ↑ Jaeger, Bastian (2020-06-26). „Lay beliefs in physiognomy explain overreliance on facial impressions [Pasauliečių fizionominiai įsitikinimai paaiškina pernelyg didelį pasitikėjimą veido įspūdžiais].“ (anglų k.). PsyArXiv.
  4. ↑ „How your looks betray your personality [Kaip tavo išvaizda išduoda tavo asmenybę].“ (anglų k.). New Scientist (2695 leidimas). Originalas archyvuotas 2009-02-11: Roger Highfield, Richard Wiseman, and Rob Jenkins
  5. ↑ „Eugenics and Physical Anthropology [Eugenika ir fizinė antropologija]“. American Anthropological Association. Originalas archyvuotas 2007-08-07.
  6. ↑ Journal of Personality and Social Psychology. „Deep neural networks are more accurate than humans at detecting sexual orientation from facial images [Gilieji neuroniniai tinklai yra tikslesni nei žmonės nustatant seksualinę orientaciją pagal veido vaizdus].“ (anglų k.). Yilung Wang and Michal Kosinski Vol. 14, 2018. 246-257 pp.
  7. ↑ TJ Hinrichs; Linda L. Barnes (2013). „Chinese Medicine and Healing: An Illustrated History [Kinų medicina ir gydymas: iliustruotoji istorija]“ (anglų k.). Belknap Press, 374 p.
  8. ↑ Riedweg, Christop. (2011). „Pythagoras: His Life, Teaching, and Influence [Pitagoras: jo gyvenimas, mokymas ir įtaka].“ (anglų k.). Cornell University Press.
  9. ↑ William Godwin (1876). „Lives of the Necromancers [Nekromantų gyvenimai].“ (anglų k.). 8 p.
  10. ↑ Stimson, Frederic Jesup (1910). Popular Law-Making: A Study of the Origin, History, and Present Tendencies of Law-Making by Statute. (Reprinted 2002 by The Lawbook Exchange, Ltd.). New York: Charles Scribner's Sons. pp. 81–82, 86. ISBN 978-1-58477-094-7. LCCN 00-022513.
  11. ↑ 11,0 11,1 Unabridged republication of The Genius of Leonardo da Vinci, originally published by Orion Press, New York, 1961.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Fizionomija&oldid=6948836"