Feta
Feta (gr. φέτα) – sūrio rūšis, kilusi Graikijoje, bet vėliau jos variantai įvairiais pavadinimais paplito dideliame regione Balkanuose ir Mažojoje Azijoje.
Savybės
redaguotiFeta yra avių pieno sūris, nors vėlesniais laikais jam gaminti naudojama ir nedidelė dalis ožkų pieno (iki 30 %). Jis yra sūryminis sūris, – taigi, brandinamas sūryme keletą mėnesių. Pagamintas sūris neturi žievės, yra minkštos tekstūros, su skylutėmis. Skonis sūrus. Maksimali sūrio drėgmė yra 56 %, o minimalus riebumas – 43 %, rūgštumas varijuoja nuo 4,4 iki 4,6.
Sūrio naudojimas labai įvairus. Jis – viena svarbiausių sudėtinių dalių tokiose salotose kaip graikiškos salotos, šopskos salotos. Graikų virtuvėje jis naudojamas tradiciniuose kepiniuose tyropita ir spanakopita.
Istorija
redaguotiŠis sūris buvo minimas jau Bizantijos imperijoje ir tada vadintas prosfatos gr. πρόσφατος. Manoma, kad jis atsirado Kretoje, bet vėliau paplito visame Bizantijos imperijos areale. XV a. italai aiškiai aprašė jo gamybos technologiją, mirkant sūryme. Fetos pavadinimas Graikijoje paplito XVII a. ir atėjo iš italų kalbos fetta („riekelė“).
Įvairovė ir pavadinimai
redaguoti2005 metais po 16 metų trukusių debatų Europos Sąjungos Aukščiausiame teisme pagaliau buvo pripažinta, kad „feta“ yra saugotinas tradicinis Graikijos produktas, ir jokiai kitai ES šaliai neleidžiama savo sūrių vadinti šiuo vardu, todėl kitose šalyse (Balkanuose, Vidurinėje Azijoje) tokio tipo sūriai vadinami skirtingai. Kai kuriose šalyse vadinamas tiesiog „sūriu“ (bulg. сирене = sirene, serb. сир = sir, gruz. ყველი), kitur – „baltu sūriu“ (maked. бело сирење, turk. beyaz peynir, arab. gibna beyda). Taip pat žinomas kaip djath (Albanijoje), brinza (ukr. бринза), telemea (rumun. telemea). Izraelyje, Libane tiesiog žinomas kaip bulgariškas sūris.
Daugelyje balkanų šalių išskiriamas feta (arba baltasis sūris) ir kaškavalis (geltonasis sūris).
