Miškų valdymo taryba
Miškų valdymo taryba (angl. Forest Stewardship Council; sutrumpintai FSC) – nepriklausoma pelno nesiekianti nevyriausybinė organizacija, įkurta 1993 m. su siekiu skatinti darnią miškų priežiūrą. Tarp jos narių yra aplinkosaugos organizacijos, su medienos prekyba ir perdirbimu susiję verslo atstovai, miško savininkų sąjungos. FSC administruoja vieną labiausiai paplitusių miško sertifikavimo programų, suteikia teisę medienos gaminius žymėti specialiu logotipu, rodančiu, kad mediena gauta iš tinkamai tvarkomo miško.[1]
Organizacijos būstinė įsteigta Bonoje.
Istorija
redaguotiXX a. devintajame dešimtmetyje miškų nykimo problema tapo vis labiau eskaluojama tarp aplinkosaugos organizacijų. 1985 m. Žemės Draugai pradėjo pirmąją prieš tai nukreiptą kampaniją, kviesdami boikotuoti tropinę medieną. Siekdamos sukurti sistemą, leisiančią atpažinti tinkamai tvarkomų miškų produktus, 1990 m. įvairios su mediena susijusios interesų grupės surengė susitikimą Kalifornijoje ir jam suteikė Miškų valdymo tarybos pavadinimą. Sekančiais metais buvo pradėti Sertifikavimo darbinės grupės susitikimai, kuriuose dalyvavo virš 30 organizacijų iš 11 šalių. Po 1992 m. vykusios Aplinkos ir plėtros konferencijos ir joje paskelbtų Miškininkystės principų, miškų sertifikavimo idėja sulaukė dar daugiau dėmesio. 1993 m. rugsėjį 130 organizacijų atstovai Toronte vykysiame steigiamajame susirinkime pritarė Miškų valdymo tarybos įkūrimui, kas buvo padaryta tų pačių metų spalio mėnesį.[2]
1994 rugpjūtį FSC paskelbė pirmąsias sertifikavimo gaires. Po dvejų metų į rinką (Didžiojoje Britanijoje) buvo pateikti pirmieji FSC logotipą turintys gaminiai.
Mastas
redaguoti2012 m. rugpjūčio duomenimis FSC buvo sertifikavus 157 mln. ha miškų 80-yje šalių. Didžioji dalis (131 mln. ha) plytėjo Šiaurės Amerikoje ir Europoje (įskaitant Rusiją), kiek daugiau nei pusė yra taigų spygliuočių miškai. Lietuvoje yra išduoti 43 FSC sertifikatai, apimantys 1,05 mln. ha plotą.[3]
Organizacija
redaguotiFSC valdoma per generalinį narių susirinkimą, padalintą į tris vienodą balsavimo svorį turinčius skyrius (socialinį, aplinkos ir ekonominį), o kiekvienas iš jų į du poskyrius (išsivysčiusių ir besivystančių šalių). Siūlymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsuoja 66 % narių. Susirinkimas taip pat kas trejus metus renka devynių narių direktorių tarybą, o kasdienes organizacijos funkcijas užtikrina generalinio direktoriaus vadovaujama administracija.[4]
Sertifikavimo procesas
redaguoti
Miškų sertifikavimą vykdo ne pati FSC, bet akredituotos (tokiam darbui keliamus reikalavimus atitinkančios) nepriklausomos organizacijos. Jos vykdo sertifikavimo prašymą pateikusio asmens miško ūkio auditą, tikrina patį mišką ir joje atliekamus darbus, kalbasi su darbuotojais. Galiausiai paruošiama ataskaita, kurią turi peržiūrėti du nepriklausomi vertintojai. Pagal ataskaitą ir jos vertinimą, priimamas sprendimas dėl sertifikato suteikimo. Jis galioja ribotą laiką, per kurį vykdomi reguliarūs (ne rečiau kaip kartą per metus) patikrinimai.[5]
Atskirai nuo miško sertifikavimo taip pat suteikiami kilmės sertifikatai įmonėms, užsiimančioms medienos perdirbimu arba perpardavinėjimu. Jie leidžia atsekti galutinio produkto istoriją: iš kokio miško gauta mediena, kokioje lentpjūvėje perdirbta, kam parduota ir pan. Tik kilmės sertifikatą turinčios įmonės gali gaminius tiekti į rinką pažymėtus FSC logotipu.[6]
Standartai
redaguotiDabartiniai FSC standartai sudaryti iš dešimties principų ir 56 kriterijų. Standartai traktuojami kaip bendros gairės, jie naudojami atsižvelgiant į regioninius miškų ūkio ypatumus. Tikslūs galutiniai reikalavimai suformuojami vietos organizacijų, vykdančių sertifikavimą.[7]
Dešimt tinkamos miško priežiūros principų:[8]
- Teisės aktų laikymasis.
- Nuosavybės teisių gerbimas.
- Vietinių gyventojų teisių gerbimas.
- Ryšių su bendruomene palaikymas ir darbuotojų teisių gerbimas.
- Ilgalaikės iš miško gaunamos ekonominės, socialinės ir ekologinės naudos siekimas.
- Aplinkos saugojimas.
- Miško naudojimo planavimas.
- Miško priežiūra ir vertinimas.
- Vertingų miškų išsaugojimas.
- Tinkamas plantacijų sodinimas.
Vertinimas
redaguotiFSC palaiko nemažai aplinkosaugos organizacijų (WWF, Greenpeace) ir prekiautojų medienos gaminiais (B&Q, IKEA, Neckermann, OTTO) dėl sertifikavimo sistemos aukštų standartų, objektyvumo, skaidrumo, tarptautinio masto. FSC pripažįsta ir valstybės (Vokietija, Japonija, Didžioji Britanija ir kt.), reikalaujančios, kad viešuosiuose pirkimuose būtų įsigyjama legali ir, pageidautina, pagal tvarios miškotvarkos principus prižiūrimų miškų mediena.[9]
FSC sulaukia ir nemažai kritikos dėl ekologiniu požiūriu menkaverčių monokultūrų sertifikavimo, leidimų kirsti girias, bendradarbiavimo su aplinkosaugininkų kritikuojama Asia Pulp & Paper kompanija, nesugebėjimo kontroliuoti melagingą gaminių žymėjimą FSC logotipu.[10] Daugiau kritiškos informacijos FSC atžvilgiu galima rasti FSC-Watch svetainėje.[11]
Išnašos
redaguoti- ↑ Ruth Nussbaum. The Forest Certification Handbook. CRC Press, 2005, p. 240
- ↑ Ruth Nussbaum. The Forest Certification Handbook. CRC Press, 2005, p. 240-41
- ↑ Facts and Figures August 2012[neveikianti nuoroda], Forest Stewardship Council
- ↑ Governance Archyvuota kopija 2012-08-30 iš Wayback Machine projekto., FSC
- ↑ Ruth Nussbaum. The Forest Certification Handbook. CRC Press, 2005, p. 244
- ↑ Ruth Nussbaum. The Forest Certification Handbook. CRC Press, 2005, p. 246
- ↑ Ruth Nussbaum. The Forest Certification Handbook. CRC Press, 2005, p. 243
- ↑ The 10 Principles Archyvuota kopija 2012-08-28 iš Wayback Machine projekto., FSC
- ↑ Federico Lopez-Casero. Public procurement policies for legal and sustainable timber: Trends and essential elements. Forest Conservation, Livelihoods and Rights Project, Institute for Global Environmental Strategies (IGES), 2008
- ↑ FSC has 'failed the world's forests' say critics, Mongabay.com
- ↑ FSC-Watch