Atverti pagrindinį meniu
Ergonomika – mokslas, tiriantis žmogaus psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus darbo vyksme

Ergonomika (angl. ergonomics, vok. Ergonomie, pranc. ergonomie) – taikomasis mokslas, tiriantis dirbančiojo psichofiziologines galimybes, ribas ir elgesį darbo metu; sukauptą informaciją taiko objektams, procesams, darbo aplinkai projektuoti[1].

Ergonomikos tyrinėjimų objektas dažniausiai būna žmogus. Siekiama sukurti optimalias darbo sąlygas (priemones ir aplinką), kurios tausotų žmogaus sveikatą, laiduotų darbo saugą ir našumą. Ergonomika, kaip kompleksinis mokslas, pasižymi tuo, kad naudojasi pavienių mokslų metodus, duomenis bei pasiekimus sprendžiant specifinius uždavinius, kurių negali išspręsti nė vienas mokslas paimtas atskirai. Ergonomika naudojasi technikos, inžinerinės psichologijos, estetikos, darbo higienos, fiziologijos, antropometrijos, biomechanikos duomenimis ir metodais.

IstorijaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ergonomikos istorija.
 
Wojciech Jastrzębowski - lenkų gamtininkas, sukūręs žodį ergonomika.

Ergonominės koncepcijos pradėtos kurti XIX ir XX a. sandūroje, kai pramonės produktyvumas priklausė daugiausia nuo žmonių jėgos bei motyvacijos. Žodis ergonomika kilęs iš gr. ἔργον 'darbas' + gr. νόμος 'dėsnis'. Terminą sukūrė lenkų gamtininkas Wojciech Jastrzębowski ir 1857 m. paminėjo savo filosofiniame veikale „Ergonomikos, t. y. mokslo apie darbą bruožai“ (lenk. Rys ergonomji czyli nauki o pracy, opartej na prawdach poczerpniętych z Nauki Przyrody). Pirmasis ir Antrasis pasaulinis karai paspartino karinės pramonės vystymąsi. Kartu iškilo poreikis padidinti darbo efektyvumą.

Laikoma, kad pirmasis apie darbo mokslą, pavadinęs jį ergologija, prakalbo rusų psichologas Vladimir Miasiščev (rus. Владимир Николаевич Мясищев) 1921 m. visos Rusijos konferencijoje apie mokslinio darbo organizavimą[2]. 1949 m. pirmą kartą ergonomika pripažinta kaip mokslas, jos pradininkas – anglų inžinierius Frederikas Teiloras (angl. Frederick Winslow Taylor). Jis populiarino mokslinio darbo proceso valdymo požiūrį, kuriuo remiantis, didesnio darbo efektyvumo siekiama gerinant darbo procesą. F. Teiloro darbus tesė amerikiečiai Frank ir Lillian Gilbreth savo darbe „Laiko ir judesio studijos“ (angl. Time and Motion Studies). Jie siūlė būdus padidinti darbo efektyvumą mažinant darbuotojų nuovargio vystymąsi.

1950 m. tapo žinomas SSRS, vėliau – 1968 m. ergonomikos problemomis susidomėta Lietuvoje.

SkirstymasKeisti

ŠakosKeisti

Medicinos ergonomikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Medicinos ergonomika.

Ugdymo aplinkos ergonomikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Ugdymo aplinkos ergonomika.

Kosmoso ergonomikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Kosmoso ergonomika.

Kompiuterizuotų darbo vietų ergonomikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Kompiuterizuotų darbo vietų ergonomika.

Gamybos ergonomikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Gamybos ergonomika.

Karinė ergonomikaKeisti

Pagrindinis straipsnis – Karinė ergonomika.

Karinė ergonomika tyrinėja žmogaus kovinės veiklos galimybes karinės paskirties sistemose (žmogus-mašina-aplinka) atsižvelgdama į antropometrinius (biologinius), biomechaninius (judesių) ir medicininius (higienos) rodiklius. Sudaro galimybes didinti ginklų ir kovos technikos naudojimo veiksmingumą, trumpinti sudėtingų sistemų įvaldymo laiką, mažinti avarijų ir katastrofų skaičių. [1]

Taip pat skaitykiteKeisti

ŠaltiniaiKeisti

  1. 1,0 1,1 Enciklopedinis karybos žodynas (sud. Petras Algirdas Čiočys, Jurgis Janukevičius, Edvardas Jasiulionis). - Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008, ISBN 978-9955-423-66-9
  2. Vytolis Kučinskas Ergonomika (vadovėlis), Klaipėdos universiteto leidykla, 2004

NuorodosKeisti

 

Vikiteka