En-men-dur-ana (taip pat Emedurankis) – mitinis Šumero karalius iš Zimbiro (dabar vadinamas Siparu), minimas Šumero karalių sąraše. Jame En-men-dur-ana – septintasis priešdinastinio laikotarpio Šumero valdovas. Sakoma, kad viešpatavęs 21 000 metų.[1]

Valdovo vardas reiškia „Dur-an-ki galių vyriausiasis“, savo ruožtu „Dur-an-ki“ reiškia „dangaus ir žemės susitikimo vieta“ (pažodžiui „saitas to, kas viršuje ir apačioje“).[2]

En-men-dur-anos mieste Sipare garbintas Saulės dievas Utu (akadų Šamašas). Šumerų ir babiloniečių tekstuose miesto įkūrėju laikomas būtent Utu.[3]

Akadų kalba užrašytame mite pasakojama apie Emedurankį (Emmeduranki), kurį dievai Šamašas ir Adadas paima į dangų ir moko dangaus bei žemės paslapčių. Emedurankį dievai mokę ateities spėjimo meno, pavyzdžiui, kaip apžiūrėti aliejų ant vandens, kaip išskaityti ženklus gyvūnų kepenyse, ir kai kurių kitų paslapčių.[4][5][6][7][8][9]

Enmedurankis kai kada laikomas mesopotamiškuoju biblinio patriarcho Henocho provaizdžiu.[10] Enmedurankis yra septintasis Šumero karalių sąraše, o Henochas – septintasis iš prieštvaninių patriarchų, minimų Pradžios knygoje. Pasakojama, kad tiek vienas, tiek kitas paimtas į dangų. Siparas, kur viešpatavęs Enmedurankis, siejamas su Saulės kultu, o 365 metai, kuriuos nugyvenęs Henochas, kaip teigiama, gali būti susiję su dienų skaičiumi saulės kalendoriuje.[11]

Išnašos

redaguoti
  1. „The Sumerian king list: translation“. etcsl.orinst.ox.ac.uk. Suarchyvuotas originalas 2021-11-08. Nuoroda tikrinta 2021-07-04.
  2. A. R. George. Babylonian topographical texts. p. 261.
  3. James B. Pritchard. Ancient Near Eastern Texts Relating to the Old Testament. 3rd ed. pp. 43, 164, 265, 270, 271.
  4. Robert Alter. Genesis. p. 24
  5. John W. Rogerson and Philip R. Davies, The Old Testament World. p. 203
  6. Wilfred G. Lambert. Babylonian oracle questions. p. 4.
  7. Wilfred G. Lambert, Enmeduranki and Related Material. Journal of Cuneiform Studies. Vol. 21, Special Volume Honoring Professor Albrecht Goetze (1967), pp. 126–138
  8. J. J. Collins. The apocalyptic imagination: an introduction to Jewish apocalyptic literature. pp. 44-47
  9. I. Tzvi Abusch, K. van der Toorn. Mesopotamian magic: textual, historical, and interpretative perspectives. p. 24.
  10. Victor P. Hamilton. The Book of Genesis. The New International Commentary on the Old Testament. Eerdmans Publishing Co. 1990. pp. 257–258.
  11. R. de Vaux, Ancient Israel, 2 volumes., tr J. McHugh (New York: McGraw-Hill, repr, 1965), 1:188.