En-men-dur-ana
En-men-dur-ana (taip pat Emedurankis) – mitinis Šumero karalius iš Zimbiro (dabar vadinamas Siparu), minimas Šumero karalių sąraše. Jame En-men-dur-ana – septintasis priešdinastinio laikotarpio Šumero valdovas. Sakoma, kad viešpatavęs 21 000 metų.[1]
Valdovo vardas reiškia „Dur-an-ki galių vyriausiasis“, savo ruožtu „Dur-an-ki“ reiškia „dangaus ir žemės susitikimo vieta“ (pažodžiui „saitas to, kas viršuje ir apačioje“).[2]
En-men-dur-anos mieste Sipare garbintas Saulės dievas Utu (akadų Šamašas). Šumerų ir babiloniečių tekstuose miesto įkūrėju laikomas būtent Utu.[3]
Mitas
redaguotiAkadų kalba užrašytame mite pasakojama apie Emedurankį (Emmeduranki), kurį dievai Šamašas ir Adadas paima į dangų ir moko dangaus bei žemės paslapčių. Emedurankį dievai mokę ateities spėjimo meno, pavyzdžiui, kaip apžiūrėti aliejų ant vandens, kaip išskaityti ženklus gyvūnų kepenyse, ir kai kurių kitų paslapčių.[4][5][6][7][8][9]
Enmedurankis kai kada laikomas mesopotamiškuoju biblinio patriarcho Henocho provaizdžiu.[10] Enmedurankis yra septintasis Šumero karalių sąraše, o Henochas – septintasis iš prieštvaninių patriarchų, minimų Pradžios knygoje. Pasakojama, kad tiek vienas, tiek kitas paimtas į dangų. Siparas, kur viešpatavęs Enmedurankis, siejamas su Saulės kultu, o 365 metai, kuriuos nugyvenęs Henochas, kaip teigiama, gali būti susiję su dienų skaičiumi saulės kalendoriuje.[11]
Išnašos
redaguoti- ↑ „The Sumerian king list: translation“. etcsl.orinst.ox.ac.uk. Suarchyvuotas originalas 2021-11-08. Nuoroda tikrinta 2021-07-04.
- ↑ A. R. George. Babylonian topographical texts. p. 261.
- ↑ James B. Pritchard. Ancient Near Eastern Texts Relating to the Old Testament. 3rd ed. pp. 43, 164, 265, 270, 271.
- ↑ Robert Alter. Genesis. p. 24
- ↑ John W. Rogerson and Philip R. Davies, The Old Testament World. p. 203
- ↑ Wilfred G. Lambert. Babylonian oracle questions. p. 4.
- ↑ Wilfred G. Lambert, Enmeduranki and Related Material. Journal of Cuneiform Studies. Vol. 21, Special Volume Honoring Professor Albrecht Goetze (1967), pp. 126–138
- ↑ J. J. Collins. The apocalyptic imagination: an introduction to Jewish apocalyptic literature. pp. 44-47
- ↑ I. Tzvi Abusch, K. van der Toorn. Mesopotamian magic: textual, historical, and interpretative perspectives. p. 24.
- ↑ Victor P. Hamilton. The Book of Genesis. The New International Commentary on the Old Testament. Eerdmans Publishing Co. 1990. pp. 257–258.
- ↑ R. de Vaux, Ancient Israel, 2 volumes., tr J. McHugh (New York: McGraw-Hill, repr, 1965), 1:188.