Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Šamašas (akad. Šamaš = 𒀭𒌓) – sauliškasis dievas senovės akadų–asirų (t. p. kitų semitų) mitologijoje. Atitinka šumerų Utu.[1] Šamašas laikytas, be kita ko, ir teisingumo, įstatymo dievu, dangiškuoju teisėju ir liudytoju.

Hamurabio įstatymų stela, kur vaizduojamas Šamašas, perduodantis Įstatymą Hamurabiui

Šumerų tradicijoje Utu laikytas mėnulio (Nanos) sūnumi, Inanos broliu dvyniu, o akadų tradicijoje Šamašas kai kada laikytas Anu arba Enlilio sūnumi.[1] Svarbiausios Šamašo šventyklos stovėjo Sipare ir Larsoje (abi vadintos E-babbar 'Baltieji namai'),[1] bet mažesnių būta ir Babilone, Ūre, Maryje, Nipūre, Ninevijoje. Kylant Šamašo kultui, kitos Mesopotamijos sauliškosios hipostazės, tokios kaip Bunenė, Ninurta, Nergalas, imtos laikyti Šamašo aspektais (pvz., Bunenė – Šamašo vežimo vadeliotojas, Ninurta – rytmečio saulė, Nergalas – vidurdienio saulė).

Šamašas kartu su Nana ir Ištar sudarė trejybę, atitinkančią Anu, Enlilį ir Ea. Šamašo sutuoktine laikoma Aja.[1] Akadų Gilgamešo epe didvyris Gilgamešas, keliaudamas nudobti demono Humbabos, kasryt aukoja Šamašui, kad jo kelionė būtų saugi, be to, jis iš Šamašo gauna 3 ginklus bei sapnus, kuriuos aiškina Enkidu.

Karalius Hamurabis, skelbdamas savo Įstatymą, teigia, kad jis grįstas Šamašo tvarka, o pats karalius save laiko Šamašo įsikūnijimu.

Ikonografijoje Šamašas dažnai vaizduotas kaip sparnuotas saulės ratas, taip pat dažnai perteiktas liūto vaizdiniais.

Vardas Šamašas yra semitiškos kilmės ir reiškia saulę (plg. aram. ܫܡܫܐ = šemša, hebr.שֶׁמֶשׁ‏‎ = šemeš, finik. 𐤔𐤌𐤔 = šmš, arab. شمس = šams – „saulė“).

Išnašos redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 182-184. ISBN 978-0-292-70794-8.