Adadasasirų oro (vėjo, lietaus, audros) dievas, garbintas akadų, babiloniečių, asirų, kanaaniečių, Sirijos aramėjų. Jis buvo dievo Anu sūnus, jo žmona – deivė Astartė. Adado simboliai – audra ir žaibai, todėl dažniausiai ir vaizduojamas stačias ant buliaus su griaustinio kamuoliais ir žaibais rankose. Buvo laikomas vienu iš tų dievų, kurie pasiuntė tvaną. Tikėta, kad Adadas siunčia vėjus ir lietus bei reguliuoja upių potvynius, todėl buvo derlingumo dievas, dažnai vadintas „Gausybės viešpačiu“. Taip pat manyta, kad Adadas gali nuspėti ateitį[1].

Nešama Adado statula

Buvo tapatinamas su Baalu (dangaus valdovu). Helenizmo epochoje tapatintas su Dzeusu ir Jupiteriu.

2 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje pagrindinės Adado kulto vietos buvo Chalebas, Damaskas, vėliau – Dura Europas ir Baalbekas. Kurtos Adado stelos, kuriose būdavo iškalamos trys žvaigždės (vėliau naudotos Vakarų Europos karalių drabužių simbolikoje).[2]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Adadas, R. Storm, Rytų mitologijos enciklopedija, p. 14, 2000
  2. Adadas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001