Doktorantūra

Doktorantūra – mokslininkams rengti skirtos trečiosios pakopos universitetinės studijos, į kurias, be tam tikrų kursų studijų, įeina moksliniai tyrimai ir disertacijos rengimas. Į doktorantūrą priimami asmenys, baigę magistrantūros ar vientisąsias studijas (ne bakalauro).

Diplomo įteikimo ceremonija Bengaluru (Indija)

Asmeniui, išėjusiam doktorantūros studijų programą ir apgynusiam disertaciją, suteikiamas daktaro mokslinis laipsnis (angl. PhD, Dr., Doctor of Science, LL.D.).

Mokslų daktaro rengimo tvarka įvairiose šalyse šiek tiek skiriasi ir ilgainiui kiek keičiasi, tačiau pagrindinės taisyklės daugmaž nusistovėjusios.

Stojimas

Į doktorantūrą gali stoti tik atitinkamoje srityje aukštąjį išsilavinimą įgijęs žmogus, t. y. aukštojo išsilavinimo pakopos peršokti negalima. Nors doktorantūra jau yra pirmosios „tikros“ mokslininko pareigos, reikalavimai doktorantui žemesni nei kitoms mokslinės sistemos pakopoms. Lietuvoje įgyto aukštojo universitetinio išsilavinimo paprastai pakanka įstoti į doktorantūrą rimtoje mokslo įstaigoje tiek Lietuvoje, tiek įvairiose užsienio valstybėse.

Finansavimas

Daugelis valstybių doktorantui pragyventi skiria vienokią ar kitokią stipendiją. Kitais atvejais doktorantas formaliai įdarbinamas kokiose nors kitose pareigose, paprastai tik etato dalimi.

Pirmuosius metus doktorantas įstaigai paprastai nenaudingas, nes jį mokant gaištama daug laiko. Antraisiais ir vėlesniais metais doktorantas tampa naudingu ir reikalingu laboratorijos nariu. Daugelyje šalių žymi svarbių tyrimų dalis atliekama būtent doktorantų rankomis. Doktoranto atlyginimas neretai yra žymiai (Šveicarijoje – beveik kaip dukart) mažesnis už tą patį darbą atliekančio laboranto ar aukštesnes pareigas užimančio mokslininko, dargi oficialiai nurodant kuri dalis (pavyzdžiui, 60 %) įprastinės algos vis dar mokama. Todėl, skirtingai nuo bakalauro ar magistro studijų, doktorantūra neretai finansuojama ir užsienio šalies piliečiui. Teigiama, jog tai nėra išnaudojimas, nes pagrindinė doktoranto atlyginimo dalis yra jam suteiktos žinios.

Vadovai

Doktorantas privalo turėti jam vadovaujantį, jau daktaro (pageidautina habilituoto, jei toje šalyje toks pripažįstamas) laipsnį turintį mokslinį vadovą. Kai kuriose sistemose doktorantui skiriamas net keleto vadovų komitetas. Atsakingiausia šių vadovų užduotis – teisingai parinkti doktoranto darbo (disertacijos) temą bei sudaryti apytikrį darbo planą. Net ir turint šį planą, doktorantui paprastai tenka labai daug dirbti ir mąstyti savarankiškai, nes plane paprastai būna nurodytos tik bendros gairės.

Tema ir publikacijos

Doktorantas privalo atlikti mokslinę vertę turintį darbą, taigi atrasti ir moksliškai įrodyti ką nors naujo. Paprastai siekiama, jog doktorantas savo darbus paskelbtų akademinės visuomenės pripažįstamoje mokslinėje spaudoje. Tik labai retais atvejais įmanoma apginti disertaciją neturint tokių publikacijų. Net jei tai pavyksta, suteiktas doktoranto laipsnis vis viena neretai laikomas nelabai geros kokybės.

Taigi doktorantūros tema turi teikti galimybes atrasti ką nors nauja. Iš kitos pusės, planuojamas darbas turi būti galimas atlikti per keletą metų bei techniškai įmanomas naudojant doktorantą ruošiančiai institucijai prieinamą laboratorinę įrangą ir finansus. Dėl šių prieštaringų reikalavimų gerą doktorantūros temą parinkti labai sunku.

Asmeninis vadovas

Kadangi aukštos kvalifikacijos specialistai (profesoriai, habilituoti daktarai) neretai turi keletą doktorantų bei daugybę kitokių pareigų, (kasdieniniame darbe) doktorantui gali būti skiriamas tiesioginis vadovas, kuris laipsnio gali ir neturėti. Ši praktika būdingesnė tiksliųjų mokslų srityse, ypač kur reikia dirbti laboratorijose. Humanitariniuose moksluose darbas yra atliekamas labiau izoliuotai, pagalbos paprastai reikia rečiau, todėl įprasta, kad darbui vadovauja doktorantūros vadovas.

Egzaminai

Daugeliu atveju doktorantui taip pat skiriamos papildomos teorinės studijos bei egzaminai, nors tam skiriamas laikas paprastai sudaro tik nedidelę dalį eksperimentams skirto laiko.

Literatūra

Doktorantas privalo surinkti ir apibendrinti naujausią prieinamą literatūrą savo darbo tema, todėl sėkmingai baigę doktorantūrą daktarai paprastai jau gerai skaito bent viena užsienio kalba (paprastai anglų) ir yra perskaitę daug įvairios literatūros.

Disertacija

Dažniausiai doktorantas privalo savo atliktą darbą aprašyti vadinamojoje disertacijoje, kurios pagrindiniai skirsniai daugeliu atveju yra šie:

• Įvadas, iš kurio būtų aiški mokslinė tiriamojo darbo vykdymo priežastis.
• Literatūros apžvalga.
• Doktoranto tyrimuose naudotų metodų aprašymas.
• Rezultatai ir jų aptarimas.
• Gautos išvados.
• Doktoranto paskelbtos mokslinės publikacijos.
• Literatūros sąrašas, kuriame tipišku atveju būna ne mažiau kelių dešimčių (neretai ir daugiau kaip šimtas) doktoranto disertacijos tekste paminėtų straipsnių.
• Padėkos.

Pakartotina doktorantūra

Jei disertacijos gynimas pavyko ir laipsnis suteiktas, antrą kartą stoti į doktorantūrą paprastai neleidžiama net jei laipsnis buvo suteiktas kitoje valstybėje. Todėl konkrečios mokslo srities, vadovo bei įstaigos, kurioje bus atliekama doktorantūra, pasirinkimas yra labai atsakingi doktoranto žingsniai. Pagrįsti įtarimai, jog studijos nesuteikia pakankamai vėlesniam darbui reikalingų žinių ir todėl įgytas laipsnis nebus vertinamas, gali priversti doktorantą keisti doktorantūros vietą, ankstesniajai dar nepasibaigus. Dėl vadovų tarpusavio sutarimų pakeisti temą ir vadovą toje pačioje laboratorijoje, net toje pačioje institucijoje ar dargi ir toje pačioje nedidelėje valstybėje gali būti sunku, ir doktorantui tenka išvykti kur nors toliau.

Gynimas

Gynimo metu doktorantas maždaug valandą, kartais ilgiau, pristato savo darbą, demonstruoja skaidres ar kitą informacinę medžiagą susijusią su baigiamuoju darbu, atsako į klausimus. Formaliai gynimo procedūros metu patikrinama doktoranto kvalifikacija ir, ja įsitikinus, suteikiamas daktaro laipsnis.

Iš tiesų beveik visose mokslo institucijose matant, jog doktorantas dar neatliko disertacijos plane numatytų darbų, nepaskelbė publikacijų, jo rezultatų ir apskritai darbo kokybė labai abejotina, disertacijos gynimas pradedamas labai retai, todėl, jei jau vyksta, tikimybė jam baigtis sėkmingai yra didesnė nei, tarkim, laikant egzaminą. Tačiau gynimo metu paprastai dalyvauja su doktoranto rengimu tiesiogiai nesusiję kiti mokslininkai, galintys protestuoti ne tik prieš doktoranto, bet ir prieš jo vadovų netinkamą darbo kokybę (prasta tema, per ankstyvas leidimas gintis ir pan).

Taip pat skaitykite

• Podiplominės studijos
• Podaktarinės studijos