Darius Milhaud
| Darijus Mijo | |
|---|---|
| |
| D. Mijo 1923 metais | |
| Gimė | 1892 m. rugsėjo 4 d. Marselis |
| Mirė | 1974 m. birželio 22 d. (81 metai) Ženeva |
| Palaidotas (-a) | Šv. Pjero kapinės, Provanso Eksas |
| Veikla | Kompozitorius |
| Žinomas (-a) už | „Sonata smuikui ir pianinui Nr. 2“ (1917) „Pasaulio sukūrimas“ (1923) „Kristupas Kolumbas“ (1930) |
 Vikiteka |
Darius Milhaud |
Darijus Mijo (pranc. Darius Milhaud, 1892 m. rugsėjo 4 d., Marselis – 1974 m. birželio 22 d., Ženeva) – XX a. Prancūzijos kompozitorius, kūręs politoninę muziką.
Biografija
redaguotiDarijus Mijo gimė 1892 m. rugsėjo 4 d. Marselyje, augo Provanso Ekse. Jo tėvas buvo pasiturintis prekybininkas, prekiavo migdolais. Nuo vaikystės D. Mijo girdėdavo dirbančių migdolų rūšiuotojų provansietiškas dainas. Jis iš jaunumės parodė talentą muzikai, pramoko tiek groti smuiku, kad sugebėjo vesti savo rečitalius. Išmoko groti pianinu ir 1909 m. pasiryžęs tapti kompozitoriumi persikėlė į Paryžių studijuoti Paryžiaus konservatorijoje. 1912 m. jis susitiko poetą Polį Klodelį, kuris tapo artimu jo draugu ir kurio tekstai dažnai pasitarnavo D. Mijo muzikai.
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniui karui dėl sveikatos D. Mijo nebuvo paimtas į kariuomenę. 1915 m. fronte žuvo jo vaikystės draugas Leo Latilis, kas labai paveikė D. Mijo. 1916 m. jis trumpai dirbo užsienio reikalų ministerijoje ir, kai P. Klodelis buvo paskirtas ministru Brazilijai ir pasiūlė jam propagandos atašė postą, D. Mijo sutiko išvykti. 1917 m. per Lisaboną jis išvyko į Braziliją. Brazilijoje D. Mijo keliavo, pabuvojo tropikų miškuose, kurių garsų motyvų vėliau įterpė į savo muziką. Jis organizavo koncertus ir kitus renginius Raudonojo Kryžiaus naudai. Susipažino su Brazilijos vietine muzikine kultūra, kas vėliau atsispindėjo jo muzikoje. 1918 m. lapkritį išvykęs iš Brazilijos per Vakarų Indijas ir Niujorką 1919 m. vasarį D. Mijo grįžo į Paryžių.
Paryžiuje D. Mijo atnaujino senas profesines pažintis ir įgijo naujų. Jis priklausė progresyvių Prancūzijos kompozitorių grupei Les Six („Šešetas“). Tarp jo draugų buvo Fransis Pulenkas, Erikas Sati, Žanas Kokto. 1920 m. jis lankėsi Londone ir 1921 m. – Vienoje. Taip dar labiau praplėtė pažinčių ratą. Patyrė džiazo muzikos įtaką. 1921 ir 1922 m. jis dirigavo A. Šionbergo dramos „Mėnulio Pjero“ premjerą Paryžiuje. 1922 ir 1927 m. koncertavo JAV, 1926 m. − TSRS. Jo pianino rečitaliai, daugiausiai savų kūrinių, buvo sėkmingi. 1920−24 m. jis reguliariai publikavo muzikos kritikos straipsnius žurnale Courrier musical. 1925 m. vedė pusseserę Madlen. Dešimtmečio pabaigoje D. Mijo užtvirtino savo vardą tarp pirmaujančių to meto Europos kompozitorių su sėkmingu savo įvairiažanrės operos „Kristupas Kolumbas“ pastatymu 1930 m. Berlyne. Per sekančius dešimt metų D. Mijo kūrė muziką kino filmams, sukūrė koncertus „Skaramušas“ ( Scaramouche), „Provansališka siuita“ (Suite provençale). 1933−37 m. publikavo muzikos kritiką žurnale Le jour ir retkarčiais kitur. Tuo metu jam vis labiau pasireiškė reumatinio artrito priepuoliai, dėl kurių nuo 1948 m. kompozitorius jau nebegalėjo pajudėti iš neįgaliojo vežimėlio.
Prasidėjus Antrajam pasauliniui karui dėl žydiškos kilmės iškilus pavojui būti represuotam D. Mijo 1940 m. emigravo į JAV. Jis priėmė pasiūlymą mokyti Milso koledže Ouklande. Taip pat mokė kitur. 1947 m. jis trumpam grįžo į Prancūziją, kur tapo Paryžiaus konservatorijos profesoriumi. Postą Ouklande jis paliko tik 1971 m., dėl ko daug keliavo tarp abiejų šalių, vedė koncertus. Jis kūrė iki pat savo mirties 1974 m. birželio 22 d. Ženevoje. Palaidotas Šv. Pjero kapinėse Provanso Ekse. Tikriausiai žinomiausiu jo kūriniu yra muzika baletui „Pasaulio sukūrimas“ (1923 m.). 1949 m. D. Mijo parašė savo gyvenimo memuarus „Užrašai be muzikos“.
Literatūra
redaguoti- Jeremy, Drake. Grove Music Online, 2001 Archyvuota kopija 2017-09-06 iš Wayback Machine projekto.
- Encyclopaedia Britannica, 2006 10 23
