Dagbonas

	Dagbon ; Dagbonas
	gentinė konfederacija
Sostinė	Janis
Valdymo forma	Monarchija
	Ja naa
1416–1432 (pirmasis)	Naa Njagsė
2006–dabar (dabartinis)	Naa Abdualai Jakubu
Istorija
- Įkūrimas	XV a. m.
- Prarado suverenitetą	1899 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Dagbonas (Dagbon), dar žinomas kaip Dagomba – gurų valstybė Vakarų Afrikoje, dabartinės Ganos teritorijoje. Jos kūrėja buvo dagombų etninė grupė. XIX a. pabaigoje netekęs suvereniteto, Dagbonas iki mūsų dienų egzistuoja kaip tradicinė monarchija Ganos sudėtyje.

Istorija redaguoti

Įkūrimo legendos redaguoti

Dagombų valstybės įkūrimas siejamas su gausiomis legendomis. Jų ciklas prasideda epiniu pasakojimu Tohadzie („Raudonasis medžiotojas“), kurio veiksmas vyksta tuometinėje Malio imperijoje, toli šiaurėje apie XIII a. Tohadzie išgelbėjo vieną kaimą nuo pasiutusios karvės, o vėliau savo karinių įgūdžių dėka apgynė jį nuo išorės priešų. Už nuopelnus gavęs į žmonas Malio princesę Pagawugba, jis susilaukė sūnaus Kpognambo.

Po tėvo mirties Kpognambo išsivedė savo gentį į pietus, dab. Burkina Faso pietrytinę dalį, kur įsitvirtino Biun gyvenvietėje ir čia įkūrė savo valstybėlę. Su dviem žmonomis jis susilaukė 4 sūnų, kurie po jo mirties riejosi tarpusavyje dėl valdžios. Tai lėmė tolimesnes migracijas į pietus. Gbevahas (Gbewaah) su savo žmonėmis išsikėlė į Pusigą, kur įkūrė senąją Dagombos karalystę, jo brolis Njeligilis (Nyeligili) įkūrė monarchiją Nangodi, o Namzišelis (Namzisheli) – Tongo.

Po Gbewaah mirties senojoje Dagomboje vėl prasidėjo kovos dėl valdžios tarp įpėdinių. Trys jo sūnūs vėl buvo priversti migruoti į pietus. Tohagu įkūrė Mamprugu karalystę, kurioje konsolidavosi mamprusiai, Mantambo – Nanuno karalystę, kurioje konsolidavosi nanumbai, o Sitobu įsitvirtino dabartinėje dagombų teritorijoje ir įkūrė Dagbono karalystę. Pasak vienos iš legendų, Gbevaho duktė Yentuagri ištekėjusi tapo mosių promote.

Klestėjimas redaguoti

Sitobu įkurtoje Dagbono karalystėje valdžia tapo paveldima, o valdovų titulas žinomas kaip Ja naa (Ya Naa). Sitobu sūnus Naa Njagsė (Nyagse) (~1416–1432) tapo pirmuoju vietos monarchu, stiprinusiu ir centralizavusiu valdžią šalyje. XV a. pradžioje Dagbonas plėtėsi labai sparčiai aplinkinių genčių sąskaita. Tai buvo įmanoma organizuotos karinės struktūros, o ypatingai raitijos dėka. Stipri Dagbono kavalerija leido sukurti gana didelę centralizuotą valstybę. Užkariautuose kaimuose buvo skiriami valdovui lojalūs vietininkai. Didžiausio išsiplėtimo laikais Dagbonas kontroliavo ne tik teritorijas tarp Baltosios Voltos ir Oti upių, bet ir dabartines konkombų teritorijas į rytus nuo Oti.

Pirmąja sostine tapo Jani Dabaris. Kadangi pagrindinis valdovo simbolis buvo specialus patiesalas iš karvių odų, tradicinė monarchija iki pat mūsų dienų žinoma kaip „Janio oda“. Valdovų karaliavimo vardas buvo žinomas kaip „odos vardas“.

Didžiausia karalystės problema buvo paveldėjimo taisyklės, mat kiekvienas ja naa turėdavo daug žmonų ir kartu daug paveldėtojų. Be to, paveldėtojais galėjo tapti ir ankstesnių valdovų palikuonys. Todėl beveik kaskart po valdovo mirties kildavo įpėdinystės krizė. Ypač arši ji buvo mirus Naa Gungobili (~1627–1648), kuomet karalystės dvasininkai negalėjo apsispręsti dėl naujo įpėdinio ir paprašė kaimyninės valstybės Mamprugu valdovo pagalbos. Šis, remdamasis atskirų pretendentų pasirinktais valdymo šūkiais, išrinko jauniausią kandidatą Zangina ir nustatė griežtesnes paveldėjimo taisykles. Anot jų, valdovo mirties metu tik trys vietininkai galėjo paveldėti sostą: tie, kurie rezidavo Karagoje, Savelugu arba Mione. Šios trys vietininkystės žinomos kaip „odos vartai“.

Dagomba kaip neutrali teritorija tarp Britų Aukso kranto ir Vokiečių Togolando

Prancūzų keliautojo Louis-Gustave Binger apsilankymas pas Karagos vietininką 1892 m.

XIX a. pradžioje, valdant Naa Jakubu, jo sūnūs pradėjo dvi kilmingas gimines, Abudu ir Andani, kurios vėliau nuolat kovodavo dėl sosto mirus valdovui. Valdant Naa Andani II, Dagbonas susidūrė su europiečiais, kurie skverbėsi į kraštą, siūlydami protekciją. 1886 m. ietimis ginkluota Dagbono armija pasipriešino šautuvais ginkluotiems vokiečiams ir apgynė sostinę. Kadangi Dagbono ir aplinkinių žemių nepasidalino britai su vokiečiais, 1889-1899 m. ši teritorija buvo traktuojama kaip neutrali ir vadinama Salagos teritorija (vok. Salaga-Gebiet).

Po suvereniteto praradimo redaguoti

Andani II prieš mirdamas paskelbė, kad sostą paveldės jo sūnėnas iš Abudu linijos, tuometinis Karagos vietininkas Naa Alasani. Tačiau jam mirus valdovu išrinktas Darimanis. 1899 m. vokiečiai pasinaudojo vidaus neramumais ir į sostą pasodino Alasani, taip įgydami valdžią Dagbono sostinėje. Tais pačiais metais Vokietija ir Britų imperija pasirašė sutartį, kuria pasidalino Dagbono teritorijas. Vokietijai (Togolandui) atiteko rytinės (su sostine Jendi), o britams (Aukso krantui) – vakarinės.

Alasani pasinaudojo vokiečių parama ir pašalino iš trijų pagrindinių vietininkijų Andani linijos atstovus, taip užkirsdamas jiems kelią paveldėti sostą. Britų valdomoje Dagbono dalyje buvo draudžiama dagbonų vietininkams palaikyti ryšius su jų valdovu. Todėl tuo naudojosi ir čia stiprėjo Andani diduomenė.

1914 m. britai perėmė kontrolę vakariniame Vokietijos Togolande, taigi, ir rytinėse dagombų žemėse. 1917 m. čia buvo sukurta atskira kolonijinė valda – Britų Togolandas. Tais pačiais metais mirė valdovas Alasani, tačiau naujas valdovas išrinktas tik 1920 m., išsisprendus Togolando likimui. Tais metais tuo metu jau pilnai britams priklausančio Dagbono vadai (35) susirinko Tamalėje. Jie išrinko Bukari iš Andani giminės, tačiau šis iš karto atsisakė sosto, jame palikdamas Alasani sūnų Abdulai II. Po 10 metų, dagombų susirinkime buvo nustatytos naujos paveldėjimo taisyklės, sukurti svarbiausi valstybės legalūs dokumentai. Britų Togolandą prijungus prie Aukso kranto, dagombų teritorijos vėl buvo oficialiai suvienytos.

Besibaigiant kolonijiniam režimui Dagbono karalystę valdė Mahama III, kuris iškovojo savo karalystės išlikimą nepriklausomos Ganos sudėtyje. Jam 1953 m. mirus vėl prasidėjo įpėdinystės krizė. Iki tol dažniausiai buvo išlaikyta tvarkinga dviejų dinastinių linijų kaita. Tačiau naujuoju Ja naa išrinktas Abdulai III, Mahama III sūnus, ir taip du kartus iš eilės pakartota Abudu linija. Tai sukėlė daug neramumų dagombų diduomenėje, o nuskriaustos Andani linijos atstovai kovojo teisinėmis priemonėmis, kad pasodintų savo atstovą į sostą. Jų kova buvo sėkminga, ir mirus Abdulai III, nauju valdovu tapo Andani III.

Tačiau po metų, 1969 m., Andani III išrinkimas paskelbtas neteisėtu, jis nušalintas, o į sostą pasodintas Abudu atstovas Mahama IV. Ši tarpusavio kova tik didino įtampą visuomenėje. 2002 m. dėl šios įtampos buvo nužudytas Andani linijos valdovas Jakubu Andani II. Dėl neramumų tradicinė monarchija išgyveno ilgą tarpuvaldį, kol 2006 m. išrinktas regentas Abdulai Jakubu.

Valdovų (Ya Naa) sąrašas redaguoti

Naa Nyagse (1416–1432)
Naa Zulandi (1432–1442)
Naa Zulandi (1432–1442)
Naa Bierigudeera (1442–1454)
Naa Darigudeera (1454–1469)
Naa Zolgu (1469–1486)
Naa Zongma (1486–1506)
Naa Ningmitooni (1506–1514)
Naa Dimani (1514–1527)
Naa Yanzoe (1527–1543)
Naa Darizegu (1543–1554)
Naa Luro (1554–1570)
Naa Titugri (1570–1589)
Naa Zagli (1589–1608)
Naa Zokuli (1609–1627)
Naa Gungobili (1627–1648)
Naa Zangina (1648–1677)
Naa Andani I Sigli (1677–1687)
Naa Binbiegu (1687–1700)
Naa Gariba (1700–1720)
Naa Nasalan Ziblim (1720–1735)
Naa Ziblim (1735–1740)
Naa Ziblim Kulunku (1740–1760)
Naa Andani II Jangbariga (1760–1778)
Naa Suman Zoli (1778–1799)
Naa Yakubu I (1799–1839)
Naa Abdulai I (1839–1858), Abudu
Naa Andani II (1858–1896), Andani
Naa Darimani 1899
Naa Alasani (1899–1917), Abudu
Naa Bakari (1920), Andani
Naa Abdulai II (1920–1938), Abudu
Naa Mahama II (1938–1948), Andani
Naa Mahama III (1948–1953), Abudu
Naa Abdulai III (1953–1967), Abudu
Naa Andani III (1968–1969), Andani
Naa Mahama IV (1969–1974), Abudu
Naa Yakubu Andani II (1974–2002), Andani
- Tarpuvaldis
Naa Abdualai Jakubu (2006–), Andani