Džibutis
| Džibučio Respublika | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| |||||
 Džibutis žemėlapyje | |||||
| Valstybinė kalba | arabų, prancūzų | ||||
| Sostinė | Džibutis | ||||
| Didžiausias miestas | Džibutis | ||||
| Valstybės vadovai • Prezidentas • Premjeras • - |
Ismail Omar Guelleh Dileita Mohamed Dileita - | ||||
| Plotas • Iš viso • % vandens |
23 000 km2 (145) 0,09 % | ||||
| Gyventojų • 2017 • Tankis |
911 382 (159) 21,15 žm./km2 (151) | ||||
| BVP • Iš viso • BVP gyventojui |
2002 (progn.) 0,61 mlrd. $ (178) 1 000 $ (175) | ||||
| Valiuta | Džibučio frankas (DJF) | ||||
| Laiko juosta • Vasaros laikas |
UTC +3 nėra | ||||
| Nepriklausomybė Paskelbta
Pripažinta |
nuo Prancūzijos 1977 m. birželio 27 d. | ||||
| Interneto kodas | .dj | ||||
| Šalies tel. kodas | 253 | ||||
| Kirčiavimas | Džibùtis[1] | ||||
Džibučio Respublika (Džibutis) – valstybė Rytų Afrikoje. Ribojasi su Eritrėja šiaurėje, Etiopija vakaruose ir pietuose ir Somaliu pietryčiuose, taip pat su Raudonąja jūra ir Adeno įlanka.
Istorija
redaguotiSenovėje kraštai, į kuriuos patenka dabartinis Džibutis, buvo žinomi kaip Puntas (egiptiečių šaltiniuose minimas nuo XXV a. pr. m. e.). Jo valdovai palaikė santykius su Egiptu.
Arabijos pusiasalyje pradėjus plisti islamui, afarai ir somaliai vieni pirmųjų priėmė šią religiją. 1285 m. teritorijoje susikūrė Ifato sultonatas. Vyko kova tarp musulmonų bei krikščionių, ir nesant musulmonų tarpe vienybės, 1332 m. Etiopijos imperatorius Amda Sejonas I nugalėjo sultonatą. Vėliau Džibutis kaip Egipto valda (Egipto eilajetas) buvo pavaldus Osmanams. XIX a. dėl strateginės Džibučio padėties prie Bab el Mandebo sąsiaurio, čia vyko grumtynės tarp prancūzų, britų, italų ir osmanų.
1869 m. kur Džibučio teritorija buvo sudaryta Prancūzų Somalilando kolonija, kurios pagrindu ir susikūrė Džibučio valstybė. Valdant prancūzams buvo nutiestas geležinkelis į Hararą, suklestėjo kavos eksportas. 1889 m. į kraštą kėsinosi Rusija, bet prancūzai antpuolį atrėmė. Po 1930 m. italams užkariavus Etiopiją, vyko susirėmimai tarp prancūzų ir italų pajėgų pasienyje. II pasaulinio karo metais naciams užėmus Prancūziją, Prancūzų Somalilandas atiteko Viši Respublikai. 1942 m. britai okupavo Džibučio uostą ir nugalėjo Ašies sąjungininkus.
1958 m., ruošiantis Somalio nepriklausomybei, buvo surengtas referendumas, kuriame dauguma balsavusiųjų palaikė sąjungą su Prancūzija, o ne prisijungimą prie Somalio. Tiesa, prancūzai prieš referendumą deportavo daug somalių iš šalies. Kylant neramumams, 1967 m. surengtas naujas referendumas. Jame afarai vėl palaikė sąjungą su Prancūzija, o somaliai buvo už nepriklausomybę, tačiau jiems trukdyta balsuoti. Po referendumo kraštas pervadintas į Prancūzijos afarų ir isų teritoriją. Ji išliko paskutine Prancūzijos kolonija Afrikoje. 1977 m. referendume jau 98,8 % gyventojų balsavo už nepriklausomybę.
1981 m. paskelbta Džibučio Respublika. Tai buvo vienpartinė valstybė, kur valdė Liaudies Sąjūdis už Progresą. 1991 m. kilo pilietinis karas, kai į valdžią bandė patekti afarų remiamos jėgos. Sudaryta taika, ir dalis afarų paskirta į valdžios postus. Nuo 1999 m. šalį valdo somalis Ismail Omar Guelleh. Jis yra remiamas JAV pajėgų, kurios šalyje įkūrė kelias bazes.
Politinė sistema
redaguotiAdministracinis suskirstymas
redaguoti
Džibutis administraciškai padalintas į 6 administracinius regionus, iš kurių vienas sudaro Džibučio miestą. Toliau regionai dalijami į rajonus, kurių šalyje iš viso yra 11.
Regionai:
Geografija
redaguotiDžibutis yra Rytų Afrikoje, Somalio pusiasalyje, prie Raudonosios jūros Adeno įlankos. Ribojasi su Eritrėja, Etiopija, Somaliu, o Bab el Mandebo sąsiauris skiria šalį nuo Jemeno. Džibučio plotas yra 23 200 km².[2] Šalies paviršius kalnuotas, plyti lavos plynaukštės, stūkso užgesusių ugnikalnių kūgiai, šiaurės rytuose įsiterpia Danakilių kalnagūbrio pakraščiai. Didžiąją dalį teritorijos sudaro dykumos (didžiausia – Grand Bara) ir pusdykumės. Nuolatinių upių nėra, telkšo keletas druskingų ežerų (Asalis, Abė, Afambas ir kt.)
Džibučio aukščiausias taškas – Musa Ali Terara (2 063 m), žemiausia vieta – Asalio ežeras (–157 m).[2]
Klimatas tropinis, karštas ir sausas. Vidutinė mėnesio temperatūra būna tarp 27 ir 32 °C, per metus iškrenta nuo 50 iki 100–150 mm kritulių[3].
Ekonomika
redaguoti
Džibučio ekonomika priklauso nuo didelės išeivių bendruomenės, jūrinės ir komercinės Džibučio uosto veiklos, oro uosto ir Adis Abebos–Džibučio geležinkelio linijos aptarnavimo.
Paslaugos ir prekyba sudaro didžiąją bendro vidaus produkto dalį. Džibučio svarbiausias ekonominis turtas yra šalies strateginė padėtis prie svarbiausių laivybos linijų tarp Viduržemio jūros ir Indijos vandenyno – respublika yra vakarinėje Bab el Mandebo sąsiaurio, kuris sujungia Raudonąją jūrą su Adeno įlanka, pusėje. Džibučio uostas teikia tranzitinio uosto paslaugas regionui ir yra svarbus konteinerių perkrovimo ir laivų degalų papildymo taškas. Džibučio uosto reikšmė padidėjo, kai kilus konfliktui tarp Eritrėjos ir Etiopijos Etiopijai buvo uždarytas Eritrėjos Asabo uostas. Džibutis tapo vieninteliu svarbiu uostu prie jūros neprieinančiai Etiopijai, per kurį vyko visas eksportas ir importas, įskaitant milžinišką JAV humanitarinę paramą 2000 m. per sausrą ir badą.
Apie du trečdaliai šalies gyventojų gyvena sostinėje, likusioji gyventojų dalis užsiima klajokline gyvulininkyste. Žemės ūkis ir pramonė yra mažai išvystyta, iš dalies dėl nepalankaus klimato, aukštų gamybos išlaidų, nekvalifikuotos darbo jėgos ir ribotų gamtinių išteklių. Šalyje randama nedaug gamtinių iškasenų, o sausringa dirva yra neproduktyvi – 89 % teritorijos yra dykumos, 10 % – ganyklos ir 1 % – miškai. Mažas metinis kritulių kiekis neleidžia išauginti daug daržovių ir vaisių, todėl didžioji jų dalis yra importuojama.
Džibutis yra stipriai priklausomas nuo užsienio paramos, finansuojančios daugumą vystomų finansinių projektų šalyje. Per pilietinį karą (1991–94 m.) didelė biudžetinių išteklių dalis nuo vystymosi reikmių ir socialinių paslaugų buvo pervesta kariniams poreikiams tenkinti. Prancūzija reikalauja, kad ateityje parama priklausytų nuo Džibučio finansų sistemos sutvarkymo, padedant Tarptautiniam Valiutos fondui. Pagrindinė problema išlieka nedarbas, kuris siekia net 50 %. Infliacija nėra didelė problema, kadangi Džibučio frankas susietas su JAV doleriu. Apskaičiuota, kad šalyje vartojimas per pastaruosius septynerius metus nukrito 35 % dėl ekonominės recesijos, pilietinio karo ir didelio gyventojų skaičiaus augimo (įskaitant imigrantus ir pabėgėlius). Susidurdama su daugybe ekonominių problemų, vyriausybė paėmė daug ilgalaikių užsienio skolų, kuriuos verčia šalį prašyti donorų paramos.
Demografija
redaguoti
Džibutis – gan retai gyvenama šalis, kur gyventojų tankumas nesiekia 40 žm./km². Dauguma gyventojų įsikūrę pakrantėse. Apie 60 % populiacijos sudaro somaliai (isų klanas), 35 % – afarai, likę 5 % – arabai, amherai, europiečiai (prancūzai, italai, graikai). Dauguma gyventojų kalba somalių ir afarų kalbomis, tačiau valstybinės kalbos statusas suteiktas prancūzų ir arabų kalboms. Greta bendrinės arabų kalbos vartojamos vietinė Taizo-Adeno tarmė bei imigrantų atnešta omaniečių tarmė.
76 % žmonių gyvena miestuose, kiti daugiausia klajokliai.
94 % Džibučio gyventojų išpažįsta islamą (sunitai arba nepriklausantys atšakoms), islamas yra valstybinė religija. Likę 6 % – daugiausia krikščionys (katalikai).
Kultūra
redaguotiKita informacija
redaguotiŠaltiniai
redaguoti- ↑ „Valstybių ir jų sostinių pavadinimai“. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Suarchyvuotas originalas 2022-10-06. Nuoroda tikrinta 2022-06-23.
- ↑ 2,0 2,1 „Djibouti.“ Encyclopædia Britannica. 2008. Encyclopædia Britannica Online. 2008 m. lapkričio 25 d.
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 134
Nuorodos
redaguoti
- Vyriausybės svetainė
- Turizmo svetainė
- CŽV statistika apie Džibutį Archyvuota kopija 2014-07-02 iš Wayback Machine projekto.