Bulgarijos kunigaikštystė (1878)

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Bulgarijos kunigaikštystė (bulg. Княжество България) – de facto nepriklausoma ir de jure vasalinė valstybė, priklausiusi Osmanų imperijai. Ji buvo įkurta 1878 m. Berlyno sutartimi.

Bulgarijos kunigaikštystė bulg. Княжество България
Osmanų imperijos vasalinė valstybė
←   ← 1878 – 1908 →
Vėliava Herbas
Location of 1890 m.:   Bulgarijos kunigaikštystė   Rytų Rumelija
Sostinė	Sofija
Kalbos	bulgarų, po 1885 m.
Religija	Stačiatikybė
Valdymo forma	Absoliutinė monarchija (1878 - 1879 m.) Konstitucinė monarchija (nuo 1879 m.)
Kunigaikštis
1879–1886	Aleksandras I
1887–1908	Ferdinandas I
Istorija
- San Stefano taika	1878 m., 1878
- Nepriklausomybė	1908 m.
Valiuta	Bulgarijos levas

Rusijos–Turkijos karui pasibaigus Rusijos pergale, 1878 m. kovo 3 d. Rusija ir Osmanų imperija pasirašė San Stefano taiką. Pagal ją buvo susitarta dėl didelės Bulgarijos vasalinės valstybės, kuri buvo gerokai didesnė: jos žemės apėmė beveik visus etninius Balkanų bulgarus, taip pat didžiąją dalį Mezijos, Trakijos ir Makedonijos, ir driekėsi nuo Juodosios jūros iki Egėjo jūros. Tačiau Jungtinė Karalystė ir Austrija-Vengrija nepritarė tokios didelės Rusijos klientinės valstybės įkūrimui Balkanuose, baimindamosi, kad tai pakeis jėgų pusiausvyrą Viduržemio jūros regione. Dėl to didžiosios valstybės susirinko ir pasirašė Berlyno sutartį, pakeitusią San Stefano sutartį, kuri taip ir neįsigaliojo. Taip buvo sukurta daug mažesnė kunigaikštystė ir autonominė Rytų Rumelija Osmanų imperijos sudėtyje.

Nors Bulgarija buvo Osmanų imperijos vasalė, ji tik oficialiai pripažino centrinės vyriausybės valdžią. Ji turėjo savo konstituciją, vėliavą ir himną, vykdė savo užsienio politiką. 1885 m. per nekruviną revoliuciją Bulgarija de facto aneksavo Rytų Rumeliją, o Osmanų imperija su tuo sutiko pasirašydama Tofanės susitarimą. 1908 m. spalio 5 d. Bulgarija pasiskelbė nepriklausoma Bulgarijos karalyste.

Istorinės prielaidos

1396 m. Bulgarijos ir Osmanų imperijos karai baigėsi Bulgarijos imperijos žlugimu dėl Osmanų invazijos į Balkanus ir jos pačios vidinių nesutarimų. Osmanų valdžioje buvo sunaikinta bulgarų diduomenė ir nuslopinta tautinė savimonė. XVIII a. pabaigoje kilęs bulgarų tautinis atgimimas atgaivino bulgarų tapatybę ir pakurstė naujos Bulgarijos valstybės sukūrimo idėją. Daugybė revoliucinių judėjimų ir sukilimų prieš turkus vyko kartu su panašiais judėjimais kitose Balkanų šalyse, o jų kulminacija tapo 1877–1878 m. Rusijos-Turkijos karas.

Berlyno sutartis

San Stefano taika ir Berlyno sutartis

1878 m. kovo 3 d. San Stefano sutartimi buvo pasiūlyta įkurti Bulgarijos valstybę, kurią sudarytų Mezijos, Trakijos ir Makedonijos geografiniai regionai. Šiam įvykiui paminėti Bulgarijoje kasmet švenčiama Išsivadavimo diena.

Tačiau kitos didžiosios valstybės, baimindamosi, kad Balkanuose bus įkurta didelė Rusijos klientinė valstybė, nenorėjo sutikti su sutartimi. Todėl Berlyno sutartimi, kuriai vadovavo Vokietijos atstovas Otas fon Bismarkas ir Jungtinės Karalystės atstovas Bendžaminas Dizraelis, buvo peržiūrėta ankstesnė sutartis ir sumažinta siūloma Bulgarijos valstybė.

Tarp Dunojaus ir Balkanų kalnų buvo sukurta didelę autonomiją turinti Bulgarijos kunigaikštystė. Šios valstybės suverenitetas nominaliai priklausė osmanams, tačiau ją turėjo valdyti Bulgarijos įtakingųjų suvažiavimo išrinktas ir didžiųjų valstybių patvirtintas kunigaikštis. Jos reikalavo, kad kunigaikštis nebūtų rusas, tačiau kompromisu buvo išrinktas caro Aleksandro II sūnėnas Aleksandras I. Į pietus nuo Balkanų kalnų buvo sukurta autonominė Osmanų provincija, pavadinta Rytų Rumelija, o Makedonija buvo grąžinta sultono valdžion.

XIX amžius

Stefanas Stambolovas

Bulgarai priėmė pažangią demokratinę konstituciją, o valdžia netrukus atiteko Stefano Stambolovo vadovaujamai Liberalų partijai. Kunigaikštis Aleksandras buvo konservatyvių pažiūrų ir iš pradžių priešinosi Stambolovo politikai, bet 1885 m. jis jau pakankamai palankiai vertino savo naująją šalį, todėl pakeitė nuomonę ir parėmė liberalus. Jis taip pat rėmė Bulgarijos ir Rytų Rumelijos suvienijimą, kuris buvo įvykdytas 1885 m. rugsėjo mėn. perversmu Plovdive. Didžiosios galios nesikišo, nes tarp jų vyko kova dėl valdžios. Netrukus Serbija paskelbė Bulgarijai karą, tikėdamasi užgrobti teritoriją, kol bulgarų dėmesys buvo nukreiptas. Bulgarai juos nugalėjo prie Slivnicos, išstūmė Serbijos kariuomenę į Serbiją ir sugebėjo vėl užimti Berlyno sutartimi prarastus bulgarų apgyvendintus Piroto ir Vranės miestus, tačiau 1886 m. Bukarešto sutartimi jie buvo grąžinti Serbijai.

Dėl šių įvykių Aleksandras tapo labai populiarus Bulgarijoje, tačiau Rusija buvo vis labiau nepatenkinta liberaliu jo valdymu. 1886 m. rugpjūtį prorusiškos jėgos surengė perversmą, kurio metu Aleksandras buvo priverstas atsisakyti sosto ir ištremtas į Rusiją. Tačiau Stambolovas veikė greitai ir perversmo dalyviai buvo priversti bėgti iš šalies. Stambolovas bandė sugrąžinti Aleksandrą į valdžią, tačiau stiprus Rusijos pasipriešinimas privertė kunigaikštį vėl atsisakyti sosto. 1887 m. liepą bulgarai naujuoju kunigaikščiu išrinko Ferdinandą I. Ferdinandas buvo „Austrijos-Vengrijos kandidatas“ ir rusai atsisakė jį pripažinti. Iš pradžių Ferdinandas bendradarbiavo su Stambolovu, bet 1894 m. jų santykiai pablogėjo. Stambolovas atsistatydino ir 1895 m. liepos mėn. buvo nužudytas. Tada Ferdinandas nusprendė atkurti santykius su Rusija, o tai reiškė grįžimą prie konservatyvios politikos.

XX amžius

Osmanų valdžioje tebegyveno nemažai bulgarų, ypač Makedonijoje. Padėtį apsunkino tai, kad Serbija ir Graikija taip pat reiškė pretenzijas į dalį Makedonijos, o Serbija, kaip slavų tauta, taip pat laikė makedoniečius serbų tautos dalimi. Taip prasidėjo penkių pusių kova dėl šių teritorijų kontrolės, trukusi iki Pirmojo pasaulinio karo. 1903 m. Osmanų Makedonijoje kilo bulgarų sukilimas ir atrodė, kad gali kilti karas. 1908 m. Ferdinandas, pasinaudodamas Didžiųjų valstybių tarpusavio kovomis, paskelbė Bulgariją visiškai nepriklausoma karalyste, o save – caru. Tai jis padarė spalio 5 d. (nors šventė buvo švenčiama rugsėjo 22 d., nes Bulgarija iki 1916 m. oficialiai vadovavosi Julijaus kalendoriumi) Veliko Tirnove.

Ilindeno sukilimas

VMRO vėliava

Pagrindinė išorinė politinė problema, su kuria Bulgarija susidūrė iki Pirmojo pasaulinio karo, buvo Makedonijos ir Rytų Trakijos likimas. XIX a. pabaigoje buvo įkurta Vidinė Makedonijos revoliucinė organizacija (VMRO), kuri ėmė rengti ginkluotą sukilimą vis dar Osmanų turkų okupuotuose regionuose. Iš dalies pasikliaudama Bulgarijos kunigaikštystės nacionaline parama, VMRO ėmėsi organizuoti komitetų tinklą Makedonijoje ir Trakijoje. 1903 m. rugpjūtį Makedonijoje ir Trakijoje kilo masinis ginkluotas sukilimas. Jo tikslas buvo išlaisvinti šiuos regionus arba bent jau atkreipti didžiųjų valstybių dėmesį į gyventojų gyvenimo sąlygas ir gauti jų palaikymą teisinių ir ekonominių reformų vykdymui. Po tris mėnesius trukusių įnirtingų mūšių Osmanų armija numalšino sukilimą, žiauriai susidorodama su civiliais gyventojais.