Antilija – mitinė sala Atlanto vandenyne toli į vakarus nuo Portugalijos ar Ispanijos. Ji taip pat buvo vadinama Septynių miestų sala (Ilha das Sete Cidades portugalų kalba, Septe Cidades, Sanbrandan ir pan. Antilija taip pat tapatinama su mitinėmis Palaimintųjų salomis.

Pavadinimo kilmė nežinoma, seniausia žinoma etimologija sieja pavadinimą su Platono Atlantida, vėlesni šaltiniai kildina jį iš lotyniško anterior (t. y. sala, kuri pasiekiama prieš Japoniją), arba iš Jezirat al Tennyn, „Drakono sala“.

Plutarchas redaguoti

Legenda apie salą pasirodė dar ikikrikščioniškosios Romos laikais, Plutarchui 74 m. aprašant Romos karvedžio ir Ispanijos konsulo Kvinto Sertorijaus gyvenimą ir paminint, kad grįždamas iš Mauretanijos (dabartinio Maroko Sertorijus „sutiko jūreivius, kurie neseniai grįžo iš Atlanto salų“, ir kurių papasakotos istorijos buvo tokios viliojančios, kad šių salų paieška, tikintis jose apsigyventi, tapo Sertorijaus gyvenimo tikslu.

Viduramžiai redaguoti

Portugalų legenda pasakoja, kad sala buvo apgyvendinta Porto arkivyskupo ir jo pasekėjų 714 arba 734 metais gelbėjantis nuo maurų.

Antilija pirmą kartą buvo pažymėta Pizigano žemėlapyje 1424 metais kartu su Satanazes (velnio) sala. Ji pažymėta genujiečio B. Beccario or Beccaria (1435) ir venecijiečio Andrea Bianco (1436), 1455 ir 1476 žemėlapiuose, paprastai kartu su kitomis legendinėmis salomis. Florencijietis Paul Toscanelli savo laiškuose Kristupui Kolumbui ir Portugalijos karaliui (1474) laiko Antiliją svarbiausiu orientyru matuojant atstumą nuo Lisabonos ir Cipango salos (Japonijos).

Salos ieškojo daugelis ekspedicijų, o Kristupas Kolumbas 1492 m. planavo sustoti joje pakeliui į Aziją.

Žemėlapiuose Antilija paprastai buvo vaizduojama beveik Portugalijos dydžio, už dviejų šimtų mylių į vakarus nuo Azorų, beveik idealaus stačiakampio formos, bet su septyniomis ar aštuoniomis įlankomis rytiniame ir vakariniame krantuose, kurių kiekvienoje buvo po miestą.

Taip pat skaitykite redaguoti

Nuorodos redaguoti