Amami salos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Amami salos (jap. 奄美諸島, amami shotō) – Riūkiū salyno dalis. Amami salas sudaro:

• Amami Ošima (奄美大島)
• Kikaidžima (喜界島)
• Kakeromadžima　(加計呂麻島)
• Jorošima (与路島)
• Ukešima (請島)
• Tokunošima　(徳之島)
• Okinoerabudžima (沖永良島)
• Jorondžima (Jorontō neoficialai) (与論島)

Amami salos

Amami miesto pakrantė, Amami Ošima.

Salos yra Kagošimos prefektūroje, Japonijoje. Pavadinimas kilo nuo Amamikiyo (アマミキヨ) or Amamiko (アマミコ), deivės, kuri dažnai veikia riūkiečių mituose.

Istorija

Amami laikotarpis

Salų gyventojai keramikinius indus pradėjo gaminti prieš dar 6000 metų, paveikti Džiomon kultūros iš Kiūšiū. Iš pradžių stilius buvo panašus į Kiūšiū, bet vėliau atsirado savitas Usuki žemesnysis stilius.

Japonų raštuose salos paminėtos pirmąkart VII a. Nihon shoki mini Amami-shima (海見嶋, „Amami sala“) 657 m., Amami-bito (阿麻弥人, „Amami žmonės“) 682 m. Shoku Nihongi mini Amami (菴美?) 699 m. ir Amami (奄美?) 714 m. Dešimtoji kentō-shi misija (japonų ambasadorių vykimas į Kiniją) vyko per Amami Ošimą.

Vietiniai šį priešistorinį laikotarpį vadina Amami laikotarpiu (奄美世 Aman’yu).

Adži laikotarpis

Salų gyventojai žemės ūkiu verstis pradėjo XII a. Praturtėję žemvaldžiai tapo valdančiąja klase. Jie buvo vadinami adži kaip Okinavoje ir gyveno pilyse (gusuku). Žymesnės pilys yra Beru Gusuku Kasaryje, Amami mieste, ir Jononuši Gusuku Vadomaryje. Stiprūs adži kovojo tarpusavyje. Vietinės legendos teigia, kad kai kurie Taira klano nariai, pralaimėję Dan-no-ura mūšį 1185 m., pabėgo į Amami Ošimą. Istorinių įrodymų tam nėra.

Adži laikotarpis (按司世 Ajin’yu) kartais vadinamas gusuku laikotarpiu, o kartais net priskiriamas Amami laikotarpiui.

Nahos laikotarpis

Sustiprėjus adži salose, jie buvo priversti mokėti duoklę stipresnėms kaimyninėms valstybėms. Okinaviečių knygos teigia, kad Amami adži mokėjo duoklę Eiso, Čūzano karaliui, Sanzano laikotarpio Okinavoje. Okinoerabu ir Joron salos atsidūrė Hokuzano valdžioje. Tačiau okinaviečiai nuolat kariavo pilietiniuose karuose ir šiaurinės salos liko nepriklausomos. Tokunošimos ir gretimų salų adži tik mokėjo duoklę Okinavai, o valdė patys. Po 1429 m. Šo Haši suvienijo Okinavą ir įkūrė Riūkiū karalystę, kuri toliau valdė pietines Amami salas, o šiaurines laikė išorinėmis teritorijomis. Ketvirtasis karalius Šo Sei bandė užimti Amami Ošimą 1537 m., bet jam nepavyko. Kitas karalius Šo Gen laimėjo mūšį 1571 m. ir Amami salos atsidūrė Riūkiū valdžioje. Pasak vietinius gyventojus, trys gusuku ir keturios bendruomenės taip aršiai priešinosi, kad buvo sunaikintos.

Laikotarpis vadinamas Naha pagal Riūkiū sostinę.

Edo laikotarpis

Riūkiū tiesioginė valdžia ilgai netruko. Japonų Tokugavos šiogūnatas planavo prekiauti su Kinijos Ming dinastija. Jie leido Šimadzu Tadacune, Sacumos žemės valdovui, įsiveržti į Riūkiū karalystę, kad būtų užtikrintas laivybos kelias tarp Kinijos ir Japonijos. 1609 m. kovą, Šimazu užpuolė karalystei priklausančias Amami Ošimą, po to Okunošimą, Okinoerabudžimą ir Okinavos salą. Tuo metu karalius turėjo visus karalystės šaunamuosius ginklus, o Šimadzu pajėgos ištvėrė visas šaunamųjų ginklų kautynes Sengoku laikotarpiu. Per mėnesį japonai laimėjo visus mūšius ir Riūkiū pasidavė.

Amami salos kėlė rūpesčių Riūkiū karalystei dar prieš Sacumos invaziją, nes jose reiškėsi nepriklausomybės siekis. Riūkiū atidavė salas Sacumos žemei. Nuo 1613 m. japonai siuntė įgaliotinį saloms valdyti. Tačiau nominaliai tai vis dar buvo Riūkiū teritorija ir ši vis dar siųsdavo savo biurokratus.

Iš pradžių Sacumos valdymas buvo švelnus, bet prastėjant žemės finansinei padėčiai prasidėjo išnaudojimas. Salos gyventojams buvo leista sodinti cukranendres, o cukrus buvo parduodamas šiogūnatui ar pirkliams. Tačiau dėl monokultūros auginimo salų gyventojai badaudavo, kai būdavo prastas derlius.

Tokiais sunkiais laikais Amami gyventojus linksmino vietinis gėrimas avamoris, atgabentas iš Riūkiū, ir liaudies dainos atliekamos su sanšin. Liaudies dainos pasuko kitu keliu nei okinaviečių, tad tai dabar viena iš savitos Amami kultūros sudedamųjų dalių.

1879 m. po Meidži restauracijos Amami salos iš pradžių priklausė Osumio žemei, po to Kagošimos prefektūrai. Antro Pasaulinio karo metu, kai vyko dideli mūšiai Okinavoje, Amami salas saugojo 20 tūkst. japonų kareivių, bet salos patyrė tik nedidelius bombardavimus.

Laikotarpis iki 1945 m. kartais vadinamas Jamato laikotarpiu (大和世 Yamaton’yu), nes taip Amami gyventojai vadina didžiasias Japonijos salas.

Amerikiečių laikotarpis

Po japonų pralaimėjimo, Amami salas okupavo amerikiečiai. Pasirašant pasidavimo sutartį japonai pamatė, kad Amami salos jame vadinamos „šiaurės Riūkiū“. Japonai nusprendė, kad jos bus atimtos iš jų, tad jie pradėjo skelbti, kad jos priklauso Kagošimos prefektūrai.

1946 m. vasarį Amami salos buvo oficialiai atskirtos nuo Japonijos. Spalį buvo įkurta Laikinoji Šiaurės Riūkiū salų vyriausybė, kurią sudarė vietiniai lyderiai. 1950 m. ji persivadino Amami Gunto vyriausybe. Tačiau per demokratinius rinkimus rinkėjai išrinko valdytoją, kuris reikalavo salas grąžinti Japonijai. (Tas pats nutiko ir kitose Gunto vyriausybėse, pavyzdžiui, Okinava, Mijakodžima, Jaejama salos). Nepatenkinta amerikiečių administracija (Jungtinių Valstijų Civilinė Administracija Riūkiū saloms, USCAR) apribojo Gunto vyriausybių galias. 1952 m. amerikiečiai įkūrė Riūkiū salų vyriausybę, į kurią jie patys rinkdavo vietinius lyderius.

Amami gyventojams nepatiko naujoji administracija, o salų ekonomika kentėjo dėl atskyrimo nuo Japonijos rinkos. Vyriausybiniai JAV fondai buvo daugiausiai naudojami smarkiai nuniokotai Okinavai atstatyti. Amami salų Tėvynės Atstatymo Frontas, įkurtas po atskyrimo, sustiprėjo. Tarp vietinių vyresnių nei 14 metų 99,8 % pasirašė už salų sugrąžinimą Japonijai. Kai kurios bendruomenės pradėjo bado streikus Mohando Gandhi pavyzdžiu.

Pagal San Francisko sutartį 1952 m. Amami salos atsidūrė Amerikos globoje kaip Riūkiū salos. JAV grąžino Japonijai Tokara salas 1952 m. vasarį, o Amami salas 1953 m. gruodžio 25 d. Amerika tai pavadino „Kalėdine dovana Japonijai“. Salos tapo Kagošimos prefektūros dalimi ir taip baigėsi Amerikiečių laikotarpis (アメリカ世 Amerika-yu).

Po sugrąžinimo Japonijai

Po Amami salų grąžinimo Japonijai 1953 m., amerikiečiai valdė Okinavą iki 1972 m., todėl ten dirbę Amami gyventojai tapo „užsieniečiais“, o tai apsunkino jų padėtį.

Japonijos vyriausybė pradėjo vykdyti politiką, siekiančią kelti salų ekonomiką, gerinti pragyvenimo lygį, tačiau ekonominis salų atsilikimas nuo Japonijos jaučiamas iki šių dienų. Pastangos išvystė salų infrastruktūrą, bet kartu turėjo ir neigiamų padarinių – valdžia buvo kaltinama dėl bereikalingo gamtos nuniokojimo.