Mingų dinastija

(Nukreipta iš puslapio Ming dinastija)

Ming dinastija (kin. 明朝, pinyin: Míng Cháo) – dinastija, valdžiusi Kiniją 13681644 m., po Juan dinastijos, prieš Čing dinastiją. Ming valstybė buvo vadinama „Didžiąja Ming imperija“ (大明國; Dà Míng Guó). Sostinės – Nankinas, vėliau Pekinas.

History of China
History of China
Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tangų dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Songų dinastija
Juan dinastija
Mingų dinastija
Čingų dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika
Imperatorius Hong-u

Dinastijos įkūrimas ir Hong-u politika

redaguoti
 
Ming valstybės teritorija

Juan dinastijos valdymo pabaigoje kilo valstiečių sukilimai. Ypač sustiprėjo grupė, kuriai vadovavo Džu Juandžangas (Zhu Yuanzhang). 1368 m. Nankine jis įkūrė Ming dinastiją ir pasiskelbė jos imperatoriumi Hong-u (Hongwu, arba Ming Taizu – Ming Taidzu). 1387 m. galutinai suvienyta visa Kinija. Kadangi šalis buvo nuniokota karo ir mongolų išnaudojimo, stengiamasi atstatyti ekonomiką: vykdomi irigaciniai projektai, sodinami miškai, skiriamas didelis dėmesys žemės ūkiui. Hong-u žemės ūkį laikė ekonomikos pagrindu, todėl ir vėliau kinų ekonomika buvo smarkiai orientuota šia kryptimi.

Buvo įvesta lidzia (lijia) sistema, pagal kurią dešimties šeimų grupės sudarė bendrijas, kurios buvo pačios atsakingos už mokesčių mokėjimą, darbų atlikimą, tvarkos priežiūrą. Aukščiausia valdžia buvo kaimo seniūnai. Hong-u buvo valstiečių kilmės, todėl labai nepasitikėjo intelektualais ir valdininkais buvo linkęs skirti žemesniųjų klasių atstovus, o vietinės reikšmės biurokratus turėjo kontroliuoti kaimų seniūnai. Song laikų dideli ūkiai buvo nusavinti, padalinti ir išnuomoti, uždrausta laikyti vergus, todėl ilgainiui ėmė dominuoti maži žemės ūkiai.

Hong-u buvo labai įtarus ir persekiojo net tuos, kurie jam padėjo pasiekti valdžią. Jis centralizavo imperijos valdymą, sutelkė daug galios savo rankose. Hong-u politika lėmė įtampą intelektualų sluoksniuose. Intelektualai persekiojami.

Hong-u įvedė žmonių registravimo sistemą: kiekvienas turėjo būti priskirtas valstiečių, karių arba amatininkų grupei. Grupės nariu tampama gimstant, ir jos pakeisti negalima. Tačiau žmonės atrado būdų apeiti šią griežtą sistemą, ir ilgainiui gyventojų surašymų duomenys ėmė neatitikti realybės.

Norėdamas padaryti savo giminę išskirtine, Hong-u surašė savo palikuonių pareigas ir teises: jo palikuonys turėjo gyventi laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir juos turėjo išlaikyti valstybė. Vėliau gausaus palikuonių būrio išlaikymas tapo didele problema.

Ekspansija ir izoliacija

redaguoti
 
Ming dinastijos imperatorių kapai 50 km į šiaurės vakarus nuo Pekino. Sielų kelias

Ming laikais kinai ėmė kontroliuoti Turkestaną. Azijos tautos, turinčios priėjimą prie jūros, mokėjo Kinijos imperatoriui duoklę. Didysis kanalas šalies viduje buvo išplėstas ir skatino vidaus prekybą.

Po Hong-u mirties prasidėjo kovos dėl sosto. Imperatoriumi buvo paskirtas Hong-u vaikaitis, tačiau jis išsilaikė tik trejus metus, tada jį nuvertė ketvirtasis Hong-u sūnus Džu Di (Zhu Di), tapęs imperatoriumi Jongle (Yongle). Jo politika buvo orientuota į tarptautinių ryšių plėtimą.

Didžiausias užmojis buvo septynios jūrų ekspedicijos (14051433), kurioms vadovavo eunuchas Dženg He. Kinai pasiekė Gerosios Vilties kyšulį, yra manančių, kad ir Amerikos žemynus. Į pirmąją ekspediciją iškeliavo 317 laivų ir 28000 žmonių – tai buvo didžiausia istorijoje jūrų ekspedicija. Dženg He atgal pargabeno daug prabangių daiktų. Pagrindinis ekspedicijų tikslas buvo užmegzti diplomatinius santykius. Nors buvo siekiama, kad kuo daugiau valstybių mokėtų Kinijai duoklę, priešingai nei didžiosios europiečių ekspedicijos, šios nebuvo karinės ir nesiekė užgrobti svetimų žemių.

Tačiau jūrų kelionės baigėsi. XV a. pabaigoje buvo uždrausta statyti jūrinius laivus ir apskritai palikti šalį: Kinija izoliavosi. Manoma, kad tai buvo atsakas į piratavimą. Be to, nors Dženg He keliones rėmė rūmų eunuchai, prieš jas buvo eunuchų įtakos grėsmę nuolat jautę konfucianistai intelektualai valdininkai. Užsivėrus Kinijos sienoms, tapo sunku pakliūti į šalį ir svetimšaliams: todėl į didžiąsias jūrines keliones kiek vėliau nei kinai pasileidę europiečiai su Kinija kontaktus mezgė nelengvai.

XVI a. vid. prekyba vėl išjudėjo, sidabrui pakeitus popierinius pinigus: Kinija ėmė importuoti sidabrą. Suklestėjo nauji miestai. Kultūros srityje klesti populiarioji literatūra, sukuriami žymieji romanai „Auksinis lotosas“, „Kelionė į vakarus“ ir kt.

 
Keraminis indas, XIV–XV a.

Didžioji siena

redaguoti

Kai Ming ėmė dažniau puldinėti mongolai, buvo nuspręsta juos sustabdyti sustiprinus didžiulę nepralaužiamą sieną, pradėtą statyti dar prieš šimtmetį, 1368 m. Tai buvo nauji įtvirtinimai, šiandien vadinami Didžiąja kinų siena, tose vietose statomi dar nuo Čin laikų (III a. pr. m. e.). Naujoji siena ėjo šiaurine Ming žemių riba.

Dinastijos nuosmukis

redaguoti

Imperatoriai po Jongle skyrė mažai dėmesio užsienio politikai, todėl Ming kariuomenė nusilpo. Stiprėjo mongolai. Pakrantėse siautėjo japonų piratai. Japonai taip pat bandė užkariauti Korėją ir Kiniją: nors kinai juos nugalėjo, imperija patyrė didelių finansinių nuostolių. XVII a. pradžioje Ming dinastija praktiškai prarado šiaurės rytų teritorijų kontrolę. Tauta, kilusi iš buvusios Dzin dinastijos (džurčenai), sparčiai plėtė savo įtaką iškart už Didžiosios sienos.

 
Tapyba ant šilko.

Vidaus politikoje imperatoriai valstybe pernelyg nesirūpino, todėl praktiškai valdė arba įtakingi valdininkai, arba eunuchai. Ministrai nesutarė tarpusavyje, kas eunuchams buvo labai naudinga. Eunuchų pradėjo daugėti dar Hong-u valdymo laikais. Jie kontroliavo slaptąją policiją, imperatoriaus iždą ir kt. Šitokį eunuchų sustiprėjimą lėmė Hong-u politika: tai, kad jis nepasitikėjo valdininkais intelektualais, sukūrė vakuumą tarp aukščiausios valdžios (imperatoriaus) ir žemiausių valdininkų. Be to, vėlesni valdovai buvo silpni ir valdyti nesugebėjo.

Dinastijos žlugimas

redaguoti

Dinastijos valdymo pabaigoje Kinija buvo turtinga, ekonomiškai klestinti šalis, sėkmingai gyvavo menai, filosofija. Daugelis intelektualų bijojo imtis valdininko darbo (dėl šalyje įsigalėjusių eunuchų įtakos), todėl nuo XVI a. pab. daug jų nedalyvauja valstybiniuose egzaminuose ir nesiekia gauti posto. Kita vertus, nuolat buvo tokių intelektualų grupių, kurios buvo pasiryžusios likti ištikimos dinastijai, t. y. išlaikyti pačios dinastijos tęstinumą, pavienių imperatorių klaidas laikant ne tokiomis reikšmingomis kaip tradicijos išlikimas.

Armijoje dėl nemokamų atlyginimų pagausėjo dezertyrų, kurie sudarydavo banditų būrius. Banditai ėmė keliauti link sostinės Pekino. Tuo metu grėsmę imperijai kėlė ir mandžiūrai: Ming juos sugebėjo atmušti 1623, 1628 m., tačiau nebesugebėjo atgauti kontrolės Mandžiūrijos regione. Nuo 1629 m. mandžiūrai nuolat puldinėjo Šiaurės Kiniją. 1636 m. jie paskelbė įkuriantys Čing (Qing) dinastiją, 1637 m. nugalėjo Ming sąjungininkę Korėją. Taigi imperatorius buvo linkęs labiau rūpintis mandžiūrų keliama grėsme, o ne banditų būriais. Tačiau banditai į Pekiną įžengė pirmi – 1644 m. gegužės 26 d. maištininkai su Li Dzičengu (Li Zicheng) priešakyje užėmė sostinę. Imperatorius nusižudė. Dalis imperatoriaus giminių Nankine suformavo rezistencinę valdžią, vadinamą Pietų Ming.

Iškart po to mandžiūrai perėjo Didžiąją sieną (Ming generolas atvėrė jiems vartus), sumušė maištininkus ir pasiskelbė išvaduotojais. Nors iki 1662 m. mandžiūrai turėjo kovoti su Pietų Ming valdžia, 1644 m. laikomi Čing dinastijos valdymo pradžia.

Valdovai

redaguoti
Asmeninis vardas Pomirtinis vardas1 Šventyklos vardas Valdymo devizas² Lietuviškai Valdymo metai
Zhū Yuánzhāng
朱元璋
Gāodì
高帝
Tàizǔ
太祖
Hóngwǔ
洪武
Džu Juandžang; Gaodi; Taidzu; Hong-u 13681398
Zhū Yǔnwén
朱允炆
Huìdì
惠帝
Jiànwén
建文
Džu Junven; Huidi; Dzianven 13981402
Zhū Dì
朱棣
Wēndì
文帝
Chéngzǔ 成祖
arba Tàizōng 太宗
Yǒnglè
永樂
Džu Di; Vendi; Čengdzu, Taidzong; Jongle 14021424
Zhū Gāochì
朱高熾
Zhāodì
昭帝
Rénzōng
仁宗
Hóngxī
洪熙
Džu Gaoči; Džaodi; Žendzong; Hongsi 14241425
Zhū Zhānjī
朱瞻基
Zhāngdì
章帝
Xuānzōng
宣宗
Xuāndé
宣德
Džu Džandzi; Džangdi; Siuandzong; Siuande 14251435
Zhū Qízhèn
朱祁鎮
Ruìdì
睿帝
Yīngzōng
英宗
Zhèngtǒng 正統 14361449
Tiānshùn 天順 14571464
Džu Čidžen; Žuidi; Ingdzong; Džengtong; Tianšun 14351449; 14571464
Zhū Qíyù
朱祁鈺
Jǐngdì
景帝
Dàizōng
代宗
Jǐngtài
景泰
Džu Čiju; Dzingdi; Daidzong; Dzingtai 14491457
Zhū Jiànshēn
朱見深
Chúndì
純帝
Xiànzōng
憲宗
Chénghuà
成化
Džu Dzianšen; Čundi; Siandzong; Čenghua 14641487
Zhū Yòutáng
朱祐樘
Jìngdì
敬帝
Xiàozōng
孝宗
Hóngzhì
弘治
Džu Joutang; Dzingdi; Siaodzong; Hongdži 14871505
Zhū Hòuzhào
朱厚照
Yìdì
毅帝
Wǔzōng
武宗
Zhèngdé
正德
Džu Houdžao; Idi; Udzong; Džengde 15051521
Zhū Hòucōng
朱厚熜
Sùdì
肅帝
Shìzōng
世宗
Jiājìng
嘉靖
Džou Houcong; Sudi; Šidzong; Dziadzing 15211566
Zhū Zǎihòu
朱載垕
Zhuāngdì
莊帝
Mùzōng
穆宗
Lóngqìng
隆慶
Džu Dzaihou; Džuangdi; Mudzong; Longčing 15661572
Zhū Yìjūn
朱翊鈞
Xiǎndì
顯帝
Shénzōng
神宗
Wànlì
萬曆
Džu Idziun; Siandi; Šendzong; Vanli 15721620
Zhū Chángluò
朱常洛
Zhēndì
貞帝
Guāngzōng
光宗
Tàichāng
泰昌
Džu Čangluo; Džendi; Guangdzong; Taičang 1620
Zhū Yóujiào
朱由校
Zhédì
悊帝
Xīzōng
熹宗
Tiānqǐ
天啟
Džu Joudziao; Džedi; Sidzong; Tianči 16201627
Zhū Yóujiǎn
朱由檢
Zhuānglièmǐn
莊烈愍
Sīzōng
思宗
Chóngzhēn
崇禎
Džu Joudzian; Džuangliemin; Sidzong; Čongdžen 16271644

1 Valdovas įvardijamas prieš šventyklos arba pomirtinį vardą pridedant dinastijos pavadinimą (Ming).
2 Laikotarpio pavadinimas – imperatoriaus valdymo devizas. Dauguma Ming dinastijos imperatorių naudojo po vieną devizą visam valdymo laikotarpiui. Dažniausiai patys imperatoriai vadinami šiais devizais.

Pietų Ming

redaguoti
Asmeninis vardas Šventyklos vardas Valdymo devizas Lietuviškai Valdymo metai Kaip paprastai vadinamas
Zhū Yóusōng
朱由崧
Ānzōng
安宗
Hóngguāng
弘光
Džu Jousong; Andzong; Hongguang 16441645 Fú Wáng 福王
(Fu Vang, Fu kunigaikštis)
Zhū Yùjiàn
朱聿鍵
Shàozōng
紹宗
Lóngwǔ
隆武
Džu Judzian; Šaodzong; Long-u 16451646 Táng Wáng 唐王
(Tang Vang, Tang kunigaikštis)
Zhū Chángfāng
朱常淓
Nėra, bet kartais vadinama Lu kunigaikščio regentyste (潞王臨國 Lù Wáng Lín Guó) Džu Čangfang; Lu Vang Lin Guo 1645 Lù Wáng 潞王
(Lu Vang, Lu kunigaikštis)
Zhū Yǐhǎi
朱以海
Nėra, bet kartais vadinama Lu (Lou) kunigaikščio regentyste (魯王臨國 Lǔ Wáng Lín Guó) Džu Ihai; Lu Vang Lin Guo 16451653 Lǔ Wáng 魯王
(Lu Vang, Lu kunigaikštis)
Zhū Yùyuè
朱聿[金粵]
Shàowǔ
紹武
Džu Jujue; Šao-u 1646 Táng Wáng 唐王
(Tang Vang, Tang kunigaikštis)
Zhū Yóuláng
朱由榔
Yǒnglì
永曆
Džu Joulang; Jongli 16461662 Guì Wáng 桂王
(Gui Vang, Gui kunigaikštis)

Nuorodos

redaguoti