Ašramas
Ašramas – vieta, kurioje žmogus kreipiasi pats į save per meditaciją ar maldą, ritualą ar dvasios atnaujinimą.
Hinduizme redaguoti
Ašramas – hinduizme vienuolynas arba užuovėja ieškantiems dvasinių tiesų. Lankytojai, prižiūrimi mokytojo, mokosi jogos sistemos ir meditacijos pagrindų. Taip pat pravedamos reguliarios pamaldos. Taikos, maldos, darbo ir bendruomenės gyvenimo aplinkoje tiesos ieškotojai stengiasi pasiekti dvasinį tobulumą.
Hinduistų vienuolynai vadinami matha arba ašramais. Čia gyvena įvairių hinduizmo pakraipų ordinų vienuoliai, vadinami svamiais. Jie laiką leidžia medituodami, atlikdami įvairius ritualus ir studijuodami šventuosius tekstus. Ašramais vadinami ne tik tam tikro ordino tradicijų besilaikantys vienuolynai, bet ir charizmatiškų asmenybių, paprastai guru (dvasinių mokytojų), įkurtos vienuolių bendruomenės. Jų mokiniai ašrame gali gyventi kurį laiką arba visą gyvenimą. Vienuolyno gyvenimą organizuoja guru.
Ašramas - išminčių ir atsiskyrėlių gyvenamoji vieta senovės Indijoje, kuri paprastai būdavo atokiose vietovėse - kalnuose ar miškuose - gamtos apsuptyje. Tai ir hinduistų dvasinio mokytojo namai ar vieta, kur jis gyvena kartu su savo mokiniais. Tai atviri vienuolynai arba susikaupimo namai. Ašramai dažnai būdavo įvairių rūšių aukos bei askezės vieta.
Daugelis ašramų buvo mokyklos vaikams - Gurukula. Gurukula yra vieta, kur studentai gyvena kartu, kaip lygūs, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso. Jie buvo mokomi guru ir tarnavo jam kasdieniame gyvenime, skalbdavo jo drabužius, ruošdavo jam maistą ir t. t. Kartais piligriminių kelionių į ašramą tikslas buvo ne surasti ramybę, bet išmokti kovos menų. Ašramuose mokiniai įgydavo ne tik dvasinių, bet taip pat ir įvairių mokslo bei meno žinių.
Šiuolaikinio hinduizmo kontekste, sąvoka "ašramas" dažnai vartojamas kalbant apie dvasines ar religines bendruomenes, kur žmonės ateina dvasiškai atsinaujinti. Paprastai pagrindinis ašramo tikslas yra dvasinis jo narių vystymas.
Ašramu hinduizme taip pat vadina religines organizacijas, įkurtas dvasinio autoriteto dėl tam tikrų idėjų ir gyvenimo būdo platinimo, taip pat pasekėjų pritraukimui. Religinis lyderis arba mistikas, kuris vadovauja ašramui, perduoda savo pasekėjams dvasines žinias, kurias jis pats kartą gavo iš savo guru, ir sėkmingai taikė praktikoje. Pagrindinės ašramo veiklos: religinė, šviečiamoji, leidybos ir labdaros.
Ašramas mūsų laikais redaguoti
Ašramai turi tūkstantmetes tradicijas Indijoje, o šiuo metu jie yra plačiai paplitę po visą pasaulį. Dabar ašramas dažniausiai reiškia šventovių arba pastatų kompleksą, kuriame moko tam tikri mokytojai, taip pat vyksta įvairios dvasinės praktikos. Tai bendruomenė, kurioje mokytojas ir mokiniai gyvena kartu.
Mūsų laikais, kai gyvenimo būdas, jo reikalavimai ir ritmas visiškai pasikeitė, prasiplėtė ir tradicijos rėmai, atsivėrė naujų dvasinių krypčių bei metodų galimybės. Indijos ašramai tapo pasiekiami plačiai ieškotojų auditorijai ir net užsieniečiams.
Šiuolaikinis ašramas yra religinė bendruomenė, kurioje mokytojo pasekėjai jo prižiūrimi gyvena, atlieka dvasines savirealizacijos praktikas ir mokytojo pavestus darbus. Ašramas suteikia galimybę atsiriboti nuo pasaulietinio gyvenimo bei galimybę užsiimti įvairiomis jogos formomis, meditacijomis, religiniais ritualais ir giedojimais.
Tradicinis ašramas – dažniausiai ekonomiškai nepriklausoma bendruomenė, jos gyvenamoje, tvora aptvertoje vietoje yra:
- Salė, veranda, terasa ar kita aikštelė, kurioje mokytojas susitinka su mokiniais.
- Šventykla ar šventyklų kompleksas, kuriuose atliekami ritualai.
- Salė, sodas arba kambarys, kur atliekami satsangai, meditacijos, jogos užsiėmimai ir kitos praktikos.
- Socialinių bei techninių tarnybų pastatai: valgykla ir virtuvė, poliklinika ir ambulatorija, bendrabučiai arba viešbutukai, skaitykla ir biblioteka, prekybos centrai ir parduotuvės ir t. t.
- Priėmimo, registracijos bei apgyvendinimo tarnyba.
- Ašramo teritorijoje arba netoli jos gali būti muziejai, mokymo įstaigos (mokyklos, kolegijos, institutai), medicinos įstaigos, žemės apdirbimo ūkiai (sodai, fermos), sporto įrengimai (baseinai ir stadionai), mokytojo tėvų „samadhi“, bankai ir daug kitų dalykų, net oro uostai, geležinkelio stotys ar vandens uostai.
Kai kuriuose ašramuose egzistuoja tam tikra mokymo sistema, o kai kuriuose nėra jokios struktūros. Vienų taisyklės reikalauja, kad gyventumėte ašrame ir niekad jo nepaliktumėt, o kituose visiškai nėra galimybių apsigyventi.
Vienuose ašramuose reikalaujama kasdien dalyvauti bendrame darbe - karma joga, o kituose norima, kad mokiniai užsiimtų tik dvasinėmis praktikomis. Vieni atlieka tradicines hinduistų, budistų ar krikščionių apeigas, kiti visiškai atmeta bet kokius ritualus, kaip nereikalingus.
Visi ašramai turi kai ką bendro: jų tikslas – duoti žmogui pirminį impulsą siekti savęs paties bei visos kūrinijos suvokimo, ir palaikyti šį procesą tolimesniame transformacijos bei savirealizacijos kelyje.
Prie nuolatinių ašramo gyventojų kai kada prisijungia paprasti pasauliečiai, pajutę norą kuriam laikui atsitraukti nuo pasaulio šurmulio. Žmonės visomis šeimomis iš gretimų gyvenviečių per šventes ateina į ašramą tam, kad atneštų ašramo gyventojams dovanų, kurias mokytojas laimina ir paskirsto savo mokiniams. Dovanojančiuosius mokytojas palaimina ant galvos dėdamas rankas, vibhuti (šventus pelenus) ir saldumynus. Po to dažniausiai guru sako trumpą kalbą ir šventė baigiasi bendru giedojimu. Bet būna ir taip, kad jis sustingęs meditacijoje laikosi tylos, ir jo rimties bei samadhi būsena turi persiduoti visiems dalyviams.
Kai guru miršta („palieka kūną“), mokiniai paguldo jo kūną arba pelenus į specialų kapą, kuris vadinamas „samadhi“ ir tampa šventa ašramo vieta. Pagal tradiciją prieš mirtį mokytojas paskiria savo įpėdinį, kuris po jo „išėjimo“ tampa pagrindiniu ašrame. Jo pareiga tampa stebėti, kad ašrame būtų teisingai laikomasi tvarkos bei tuo, kad mokytojo mokymas būtų perteikiamas švariai, be iškraipymų. Ašramas labai priklauso nuo dvasinio mokytojo, todėl pasitaiko, kad po guru mirties, neradus tinkamo įpėdinio, bendruomenė suyra.
Dvasinės ašramo praktikos redaguoti
Džapa – meditacinė ilgalaikio mantrų ar dievo vardų kartojimo praktika. Tradiciniam budizme paprastai kartojama 108 kartus. Skaičiavimui naudojama džapamala arma mala (rožančius).
Malda – kreipimasis į vidinį Dievą. Nuo pasinėrimo į maldą gylio bei jos tarimo būdo priklauso koncentracijos ir atsiribojimo nuo pasaulio lygis. Malda mobilizuoja savas dvasines, o kartais ir fizines galimybes. Panaši praktika yra mantrų kartojimas.
Mantra – tai šventas žodis (ar žodžiai) arba užkeikimai. Mantra padeda pasiekti prisijungimo prie tam tikros išorinės energetikos būseną. Tariant mantrą sukuriama vibracija, per kurią iš Kosmoso pradeda tekėti ją atitinkanti energija. Šios praktikos metu gali būti atliekamos įvairios mantros, ir kiekvienas ašramas turi savo mantras, susijusias su konkrečiu mokytoju ir ašramu.
Bhadžanos – dvasiniai giedojimai, dažniausiai tai vedų himnų, garbinančių įvairias Dievo apraiškas, giedojimas. Jos gali būti skirtos įvairioms religinėms tradicijoms, dievų ir deivių bei jų vaikų vardams, pranašams, šventiesiems, guru ir t. t., kurie išreiškia visur esančio Absoliuto įvairumą. Įsijungimas į šią praktiką duoda energijos prisipildymo bei palaimos būseną. Bhadžanos dažniausiai ne individuali, bet bendra grupinė praktika.
Darbas – ašramo gyvenimo dalis. Tai darbas bendram tikslui, jis vadinamas seva (tarnavimas) arba karma joga (t. y. veiklos, darymo, darbo joga). Ašrame visada daug darbų: tvarkymas, maisto gaminimas, darbas sode ir darže. Kai kuriuose ašramuos laukiama, kad net svečiai dirbtų – kelios darbo valandos laikomos dvasine praktika.
Tyla – viena iš seniausių dvasinių praktikų. Daugelis iš labiausiai gerbiamų Indijos guru, tokių kaip Ramana Mahariši, Meher Baba ir daugelis kitų, visiškoje tyloje praleido metų metus. Tyla dažniausiai skiriama kaip protą raminanti bei padedanti suvokti savo tikrąją esmę priemonė. Kai kiriuose ašramuose tai sistemos dalis.
Meditacija – verčiama kaip mąstymas. Meditacijos būsenos neįmanoma aprašyti, bet ji gali ateiti, jei jos ieškosite. Tai būsena „čia ir dabar“. Ji neturi nieko bendro su užmerktomis akimis lotoso pozoje sėdinčio žmogaus įvaizdžiu. Meditacija priklauso nuo vidinio prabudimo bei gyvenimo sąmoningumo, bet ne nuo jūsų pozos. Dažnai meditacijoje naudojama mantra.
Joga – jogos praktikos yra fizinės, psichinės ir dvasinės harmonizacijos bei žmogaus galimybių praplėtimo metodų sintezė. Fiziniam lygyje – tai specialūs pratimai (asanos), psichiniame – individualios praktikos proto nuraminimui, norų bei jausmų kontrolei, dvasiniame – metodiškas žinių apie savo tikrąjį „aš“ plėtimas. Jogai priklauso ir pranajama – kvėpavimo kontrolė, viena iš pagrindinių darbo su kūnu ir sąmone dalių.
Satsangas – nuo sanskrito sat (tiesa) ir sang (komunikacija) – reiškia „tikrasis bendravimas“ arba „išminčių bendrija“. Tai tradicinė ašramo praktika. Tai gali būti individualus bendravimas su tiesa (esme) skaitant šventus raštus, bet dažniausiai tai grupinis pokalbis ar lekcija.
Pudža – tai Dievo pagerbimo ritualas. Ašrame yra altorius ar speciali patalpa, kur yra šventos statulos (murti) arba mylimų dievų ir guru atvaizdai, prie kurių atliekama pudža. Čia niekad negęsta ugnis, o tekant saulei čia prasideda ceremonija, kurią atlieka šventikas – brahmanas arba pudžari. Pudža kiekvienam jos dalyviui yra neteisingų poelgių, žodžių ir minčių išpirkimo ritualas bei apsivalymas ugnies ir aukos pagalba. Šis ritualas turi būti atliekamas su visišku atsidavimu ir nuoširdumu.
Vegetarizmas yra beveik visų ašramų priimats gyvenimo būdas, susijęs su sąmoningu gyvūlinio maisto atsisakymu, kuris remiasi ahimsos (neprievartos) principu.