1812 m. karas tarp JAV ir Jungtinės Karalystės
| 1812 m. amerikiečių-britų karas | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Šešiasdešimties metų karas, susijęs su Napoleono karais | |||||||||
 Pagal laikrodžio rodyklę:
| |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Jungtinės Amerikos ValstijosSąjungininkai:
|
.svg){kind=small} Jungtinė karalystė
Sąjungininkai:
| ||||||||
| Vadai | |||||||||
| James Madison Henry Dearborn John Rodgers Stephen Decatur Andrew Jackson William Henry Harrison William Hull
|
 Philip Broke George Prévost Isaac Brock † Robert Ross † George Downie †Tekumzė † | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
Sąjungininkai
|
Sąjungininkai | ||||||||
| Aukos | |||||||||
| |||||||||
.svg){kind=small}
1812 m. karas tarp JAV ir Jungtinės Karalystės – 1812 m. birželio 18 d. prasidėjęs ir 1815 m. vasario 17 d. pasibaigęs karas Šiaurės Amerikos žemyne, kuriame kovojo Jungtinės Valstijos ir jos sąjungininkės vietinės tautos prieš Jungtinę Karalystę ir jos pačios vietinius sąjungininkus Britų Šiaurės Amerikoje, su ribotu Ispanijos įsitraukimu Floridoje. Prasidėjo 1812 m. birželio 18 d., JAV paskelbus karą Jungtinei Karalystei. Nors dėl taikos sąlygų buvo susitarta 1814 m. gruodžio mėn. Gento sutartimi, karas oficialiai pasibaigė tik 1815 m. vasario 17 d., taikos sutartį ratifikavus Jungtinių Valstijų Kongresui.[10] [11]
Įtampa kilo dėl ilgalaikių nesutarimų dėl teritorinės ekspansijos Šiaurės Amerikoje ir Didžiosios Britanijos paramos Tekumzės konfederacijai, besipriešinusiai JAV kolonijų įsikūrimui Senajame Šiaurės vakarų regione. Konfliktai paaštrėjo 1807 m., karališkajam laivynui pradėjus griežčiau riboti amerikiečių prekybą su Prancūzija ir verbuotojams į kariuomenę (Impressment), laikytiems Britanijos pavaldiniais (net ir tuos, kurie turėjo Amerikos pilietybę patvirtinančius pažymėjimus).[paaiškinti][12] Nuomonės, kaip derėtų reaguoti, JAV išsiskyrė, nors dauguma Atstovų rūmuose ir Senate balsavo už karą. Požiūrio skirtumui reikšmingą įtaką darė partiškumas: Demokratų ir respublikonų partija pasisakė už, o Federalistų partija – prieš.[c][13] Žinia apie britų siūlomas nuolaidas, padarytas siekiant išvengti karo, JAV pasiekė tik liepos pabaigoje, kai konfliktas jau buvo įsibėgėjęs.
Karališkasis laivynas įvedė veiksmingą JAV jūrinės prekybos blokadą, o 1812–1814 m. Britų reguliarioji kariuomenė ir kolonijinė milicija atrėmė daugybę amerikiečių puolimų Aukštutinėje Kanadoje. [14] Napoleono atsistatydinimas 1814 m. pradžioje leido britams nusiųsti papildomų karinių dalinių į Šiaurės Ameriką ir Karališkąjį karinį jūrų laivyną blokadai sustiprinti ir taip padaryti žalos JAV ekonomikai.[15] 1814 m. rugpjūčio mėn. Gente prasidėjo derybos, kuriose abi pusės siekė taikos. Didžiosios Britanijos ekonomiką smarkiai paveikė prekybos embargas, o federalistai gruodį sušaukė Hartfordo konvenciją, kad įformintų savo nepritarimą karui.
1814 m. rugpjūtį britų kariuomenė užėmė Vašingtoną, iškart po to, kai amerikiečiai pasiekė pergales Baltimorėje ir Platsburge, nutraukdami kovas šiaurėje. Pietrytinės JAV amerikiečių pajėgos ir indėnų sąjungininkai nugalėjo antiamerikietišką krikų frakciją. 1815 m. pradžioje amerikiečių kariuomenė atrėmė galingą britų puolimą prieš Naująjį Orleaną, nors Gento sutartis jau buvo pasirašyta prieš 15 dienų, taigi formaliai karas buvo užbaigtas.[16]
Pastabos redaguoti
- ↑ Tarp jų - 2250 - karių iš karinio jūrų laivyno.
- ↑ 1000 žuvusių kovotojų šiauriniame fronte
- ↑ Atstovų Rūmai paskelbė karą 61,7 % balsų dauguma visuose skyriuose, 20 narių nebalsavo, o Senate - 59,4 %, 4 nariai nebalsavo. Buvusioje federalistų tvirtovėje Masačusetse JAV senatoriais tapo vienas demokratas respublikonas ir vienas federalistas, Atstovų Rūmuose - dešimt demokratų respublikonų ir septyni federalistai. Tik dviejose valstijose abu senatoriai priklausė federalistų partijai: Konektikute - 7 federalistai, Merilande - 7 demokratai respublikonai ir 3 federalistai Atstovų rūmuose.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Clodfelter 2017, p. 245.
- ↑ Allen 1996, p. 121.
- ↑ 3,0 3,1 Clodfelter 2017, p. 244.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Stagg 2012, p. 156.
- ↑ Hickey 2006, p. 297.
- ↑ Leland 2010, p. 2.
- ↑ Tucker et al. 2012, p. 311.
- ↑ Hickey 2012.
- ↑ Weiss 2013.
- ↑ Order of the Senate of the United States 1828, pp. 619–620.
- ↑ Carr 1979.
- ↑ Hickey 1989, p. 44.
- ↑ Hickey 1989.
- ↑ Greenspan 2018.
- ↑ Benn 2002.
- ↑ „U.S. Senate: The Senate Approves for Ratification the Treaty of Ghent“. www.senate.gov. Nuoroda tikrinta 2024-01-03.
Literatūra redaguoti
- Allen, Robert S. (1996). „Chapter 5: Renewing the Chain of Friendship“. His Majesty's Indian allies: British Indian Policy in the Defence of Canada, 1774–1815. Toronto: Dundurn Press. ISBN 1-55002-175-3.
- Benn, Carl (2002). The War of 1812. Oxford: Osprey Publishing. ISBN 978-1-84176-466-5.
- Carr, James A. (1979 m. liepos mėn.). „The Battle of New Orleans and the Treaty of Ghent“. Diplomatic History. 3 (3): 273–282. doi:10.1111/j.1467-7709.1979.tb00315.x.
- Clodfelter, M. (2017). Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Encyclopedia of Casualty and Other Figures, 1492–2015 (4th leid.). Jefferson, North Carolina: McFarland. ISBN 9780786474707.
- Greenspan, Jesse (2018-08-29). „How U.S. Forces Failed to Capture Canada 200 Years Ago“. History.com. Nuoroda tikrinta 2020-07-20.
- Hickey, Donald R. (1989). The War of 1812: A Forgotten Conflict. Urbana; Chicago: University of Illinois Press. ISBN 0-252-01613-0.
- Hickey, Donald R. (2006). Don't Give Up the Ship! Myths of The War of 1812. Urbana: University of Illinois Press. ISBN 978-0-252-03179-3.
- Hickey, Donald R. (2012 m. lapkričio mėn.). „Small War, Big Consequences: Why 1812 Still Matters“. Foreign Affairs. Council on Foreign Relations. Suarchyvuota iš originalo 16 January 2013. Nuoroda tikrinta 2014-07-26.
- Leland, Anne (2010-02-26). American War and Military Operations Casualties: Lists and Statistics: RL32492 (PDF) (Report). Congressional Research Service.
- Order of the Senate of the United States (1828). Journal of the Executive Proceedings of the Senate of the United States of America. Ohio State University.
- Stagg, John C. A. (2012). The War of 1812: Conflict for a Continent. Cambridge Essential Histories. ISBN 978-0-521-72686-3.
- Arnold, James R.; Frederiksen, John C.; Pierpaoli, Paul G. Jr.; Tucker, Spener C.; Wiener, Roberta (2012). The Encyclopedia of the War of 1812: A Political, Social, and Military History. Santa Barbara, California: ABC-CLIO. ISBN 978-1-85109-956-6.
- Weiss, John McNish (2013). „The Corps of Colonial Marines: Black freedom fighters of the War of 1812“. Mcnish and Weiss. Suarchyvuotas originalas 2018-02-08. Nuoroda tikrinta 2016-09-04.