Naujojo Orleano mūšis
Šis straipsnis apie mūšį 1815 m. Apie kitą mūšį 1862 m. skaitykite straipsnyje Naujojo Orleano užėmimas.
29°56′33″š. pl. 89°59′27″v. ilg. / 29.9425°š. pl. 89.990833°v. ilg.
| Naujojo Orleano mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: 1812 m. karas | |||||||
 Britų generolo E. Pakenham mirtis mūšio lauke 1815 m. sausio 8 d. | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Jungtinės Amerikos Valstijos
|
.svg){kind=small} Jungtinė Karalystė
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Maj. gen. Andrew Jackson Indėnų „generolas“ Pushmataha Genties vadas Mushulatubbee |
 Maj. gen. Edward Pakenham †
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| ~ 5 700[1] | ~ 8 000[1] | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 55 žuvę 185 sužeisti 93 dingę ar paimti į nelaisvę[1] Iš viso: 331 |
285 žuvę 1 265 sužeisti 484 dingę ar paimti į nelaisvę[2] Iš viso: 2 034[1] | ||||||
Naujojo Orleano mūšis (angl. Battle of New Orleans) – mūšis, vykęs 1815 m. sausio 8 d. tarp britų armijos, vadovaujamos generolo majoro sero Edvard Pakenham, ir Jungtinių Valstijų armijos, vadovaujamos generolo majoro Andrew Jackson (būsimo JAV prezidento), maždaug už 8 km į pietryčius nuo Naujojo Orleano, netoli Šalmeto Luizianos valstijoje.[3]
Mūšis įvyko praėjus 18 dienų po pasirašytos Gento sutarties, formaliai užbaigusios 1812 m. karą 1814 m. gruodžio 24 d., nes žinios apie susitarimą dar nebuvo pasiekusios JAV iš Europos. Tai buvo britų ir amerikiečių 1812 m. karo paskutinis stambus mūšis. Nepaisant didelio britų pranašumo skaičiumi, karine parengtimi ir patirtimi, Amerikos pajėgos įveikė blogai vykdytą puolimą per kiek daugiau nei 30 minučių. Amerikiečių pusėje buvo apie 330 žuvusių, o britų – apie 2 000.
Karo veiksmai redaguoti
1814 m. gruodžio mėn. britų kariuomenė su 10 000 karių, vadovaujamų E. Pakenham, užėmė teritoriją, išsilaipinusi Misisipės aukštupyje. Šiuo manevru buvo siekiama išsikovoti geresnes pozicijas taikos deryboms. JAV 5000 karių su vadu A. Jackson buvo užėmę gynybines pozicijas Šalmete šalia Naujojo Orleano. 1815 m. pradžioje jie buvo apsupti britų pajėgų, kurios sausio 8 d. pradėjo generalinį šturmą. Amerikiečiai sėkmingai atrėmė tris priešo puolimus su labai mažais nuostoliais, prarasdami tik 71 kareivį. Netekę 2000 karių, britai buvo priversti palikti stovyklą Luizianoje. Jie dar planavo plaukti Misisipe aukštyn, tačiau šiame kelyje stovėjo Šv. Filipo fortas, saugojęs Naująjį Orleaną nuo galimo jūrų laivyno desanto iš Meksikos įlankos, ir blokavęs priešui kelią. Sausio 9 d. laivai atakavo amerikiečių įtvirtinimus, tačiau garnizono ir privačių laivų bendromis pastangomis puolimas buvo atremtas. Forto bombardavimas tęsėsi sekančias kitas dešimt dienų, tačiau po to britų laivai sausio 18 d. pasišalino. Praėjus trims dienoms po mūšio, britų štabo karo taryba nusprendė, kad Naujojo Orleano paėmimas ir karo veiksmų tęsimas Luizianoje buvo laikomi pernelyg brangiais, nepaisant žinių apie priešo artilerijos baterijos konfiskavimą vakariniame upės krante. Sausio 19 d. britai paliko savo stovyklą prie Villeier plantacijos.[4][5]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 „Battle of New Orleans Facts & Summary“. American Battlefield Trust. Nuoroda tikrinta 2018 m. liepos 8 d.
- ↑ James, p. 563.
- ↑ Naujojo Orleano mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Gleig, George Robert (1827), The Campaigns of the British Army at Washington and New Orleans, 1814–1815, London: J. Murray, p. 340
- ↑ Latour, Arsène Lacarrière (1999), Historical Memoir of the War in West Florida and Louisiana in 1814–15, with an Atlas, Gainesville: University Press of Florida, p. 184