Žvainių Gaidžio kalnas
| Žvainių Gaidžio kalnas | |||
|---|---|---|---|
  Žvainių Gaidžio kalnas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Imbarės seniūnija | ||
| Aukštis | 2 m | ||
| Plotas | 140 x 60 m | ||
Gaidžio kalnas – mitologinė kalva šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės dalyje, Žvainiuose (Imbarės seniūnija), Salanto kairiajame krante, Salantų regioniniame parke.
Kalva natūrali, moreninė, suformuota paskutiniojo ledynmečio tirpsmo metu. Stūkso Salanto slėnio rytiniame pakraštyje, ties riba su Salantais. Ji ovalo plano, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, siaurėja ir žemėja į pietvakarius. Kalvos šiaurės rytinis kraštas nukastas, o pietiniame gale išlikusi žvyrduobė.
Aukščiausią, šiaurės rytinę kalvos dalį juosia akmenų aptvaras ir eglės. Vakarinėje jos pusėje stūkso neogotikinė koplyčia, į rytus ir pietus nuo kurios auga ąžuolynas. Priešais koplyčią kalvos šiauriniame šlaite iš pjauto akmens plokščių paklotas takas, iš abiejų pusių apsodintas dekoratyviniais medžiais.
Į pietryčius nuo koplyčios, kalvos papėdėje guli apeiginis akmuo. Apie 50 m į šiaurės rytus nuo jo, akmenų krūvoje guli kitas apeiginis akmuo.
Žemesnėje, pietvakarinėje kalvos dalyje pastebima nedidelė, suplokštėjusių pilkapių grupė, iš kurios vizualiai išsiskiria trys pilkapiai.
Kalvos ilgis – 140 m, plotis – 60 m, aukštis – iki 2 m.
Istorija redaguoti
Salanto slėnyje stūksanti kalva nuo seno traukė žmonių dėmesį. Archeologijos duomenimis joje I tūkst. pr. m. e. viduryje – antroje pusėje veikė pilkapynas,[1] o I m. e. tūkst. – kapinynas.[2]
Kalvos papėdėje esantys apeiginiai akmenys liudija, kad čia buvusios atliekamos ir pagoniško kulto apeigos.[3]
Seniau kalva buvo Skilandžių miestelio ir dvaro, kurie 1638 m. pradėti vadinti Salantais, žemėje. Per Lietuvos žemės reformą dvarą 1922-1927 m. išparceliavus, ji atsidūrė naujai įkurto Žvainių kaimo žemėje.
Nuo seno ant kalvos stovėjo medinė koplytėlė, kuriai sunykus 1934-1935 m. buvo pastatyta mūrinė.[4] Prieš Antrąjį pasaulinį karą per Gegužines pamaldas Gaidžio kalne prie koplyčios rinkdavosi Salantų ir Žvainių gyventojai pasimelsti, giedodavo giesmes.
Pokario metais Gaidžio kalnas buvo neprižiūrimas, jame ganyti galvijai. 1988 m. akmens skulptorius Vilius Orvidas (pranciškonas br. Gabrielius, O. F. S.) teritoriją aplinkui koplyčią atitvėrė stambiais akmenimis, privežė antkapinių paminklų atliekų, įruošė laiptus, pastatė monumentalų kryžių. Už koplyčios esančią teritoriją apsodino ąžuoliukais, o aplinką – eglaitėmis. Jo sumanymu Gaidžio kalno koplyčios aplinka iš skrydžio turėjo priminti didžiulį, susuktą rožinį.
Šiuo metu Gaidžio kalno kalva patenka į valstybės saugomo nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklo – Žvainių pilkapyno (unikalus kodas 13015) teritoriją.
Legendos redaguoti
- Priešistoriniais laikais kalvoje gyveno vaidilutės, tarnavusių Alkos kalne veikusioje dievo Pilvyčio šventykloje. Jos čia augino ir maitino žalčius, priiminėjo iš apylinkės gyventojų dievui Pilvyčiui atneštas aukas. Daugiausia buvo aukojami šio dievo mėgstami skilandžiai, todėl vietovė buvusi pavadinta Skilandžiais.[5]
- Skilandžių apylinkes po didelių liūčių užliejo vandenys. Ištvinusia upe, įsikibę į didžiulį ąžuolo stuobrį, plaukė du žemaičiai. Jiems sustojus pailsėti, vienas pamatė vandens apsuptą salą ir sušuko: „Veiziek, sala ontaa!“ („Žiūrėk, sala antai!“). Vietos gyventojams patikęs naujas pavadinimas ir nuo to laiko jie savo kaimą pradėjo vadinti Salantais (žem. Salontā).
- Senovėje ant Gaidžio kalno stovėjo senasis Salantų miestas ir bažnyčia, kuriuos sudegino kryžiuočiai. Sudegintos bažnyčios vietoje dabar stovi koplyčia.[6]
- Kalva vadinama Gaidžio kalnu. Taip ji pavadinta todėl, kad joje slapstėsi nuo šeimininko kirvio pasprukęs gaidys. Vidurnaktį iš kalvos pasigirsdavo šaižus jo giedojimas, kuris labai gąsdino pro šalį vykstančius praeivius ir keleivius. Pastačius ant kalno medinę koplytėlę, gaidžio giedojimas išnyko.[7] Senajai sunykus, 1934-1935 m. pastatyta mūrinė neogotikinė koplyčia.
- Gaidžio kalne yra didelis akmuo. Jį velnias nešęs norėdamas užversti senosios Salantų bažnyčios duris, bet, anksti rytą gaidžiui užgiedojus, pametė.[8]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Algimantas Merkevičius, Valdemaras Šimėnas. Žvainių pilkapio tyrinėjimai 1997 metais. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. – Vilnius, 1998. – P. 143-145
Algimantas Merkevičius. Žvainių pilkapyno tyrinėjimai 1998 m. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. – Vilnius, 2000. – P. 194-195 - ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 249. – Nr. 504
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Mosėdžio ir Salantų apylinkių senosios šventvietės. – Liaudies kultūra, 1995. – Nr. 3. – P. 14
- ↑ Romualdas Beniušis. Lietuvos savanoriai, atstatę Gaidžio kalno koplyčią. – Pajūrio naujienos – 2018 m. gruodžio 21 d.
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 20. – L. 200 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Ignas Jablonskis. Ką mena Gaidžio kalnelis? – Švyturys – 1971 m. sausio 30 d.
- ↑ Kazimieras Galdikas. Gaidys Salantų herbe. – Švyturys – 1996 m. birželio 26 d.
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 97-98 (Salantai)
Nuorodos redaguoti
- Gaidžio kalnas – Salantų regioninis parkas – Apie parką Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- Gaidžio kalnas – Žemaitijos paveldas Archyvuota kopija 2015-07-11 iš Wayback Machine projekto.
- Nuo Skilandžių iki Salantų… Gaidžio kalno legendos…
- Lietuvos savanoriai, atstatę Gaidžio kalno koplyčią. – Pajūrio naujienos – 2018 m. gruodžio 21 d.
- Lietuvos savanoriai, atstatę Gaidžio kalno koplyčią. – bernardinai.lt. – 2018 m. gruodžio 29 d.
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |