Žemutinio Reino-Vestfalijos imperinė apygarda
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Žemutinio Reino-Vestfalijos imperinė apygarda vok. Niederrheinisch-Westfälischer Reichskreis | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė | Šventosios Romos imperija | |||
| Administracinis centras | Kelnas, Diuseldorfas | |||
| Valstybės | 55 (1512) | |||
 Vikiteka |
Žemutinio Reino-Vestfalijos imperinė apygardaVikiteka | |||
Žemutinio Reino-Vestfalijos imperinė apygarda (vok. Niederrheinisch-Westfälischer Reichskreis), paprasčiau – Vestfalijos apygarda − Šventosios Romos imperijos administracinis vienetas (vienas iš 10), egzistavęs 1500−1806 m. Jis apėmė teritorijas, kur dabar yra Vokietijos Žemutinės Saksonijos, Brėmeno ir Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės, taip pat centrinę Belgiją.
Apygarda vakaruose ir pietuose ribojosi su Burgundijos apygarda, šiaurės rytuose – su Žemutinės Saksonijos apygarda, pietryčiuose – su Aukštutinio Reino apygarda. Teritoriją į dvi geografiškai atskiras dalis dalino per vidurį įsiterpusi Kelno vyskupija.
RaidaKeisti
Apygarda buvo viena iš šešių 1500 m. administracinės reformos metu sukurtų apygardų, sujungusi daug smulkių feodalinių valstybėlių šiaurės vakarų Vokietijoje. Tarp jų buvo nemažai galingų bažnytinių valstybių: didžiausios jų – Miunsterio ir Lježo vyskupijos. 1548 m. atliekant dar vieną administracinę reformą, kai kurios valstybėlės (Utrechto vyskupija ir Gelderso kunigaikštystė) perleistos Burgundijos apygardai.
Per XVI–XVII a. apygardoje buvo vykdoma lėta centralizacija. Viena įtakingiausių šeimų buvo de la Markai, kuri sugebėjo įsigalėti pietinėje apygardos dalyje: jos atstovai tapdavo Lježo vyskupais, sujungė didžiausias kunigaikštystes: Julichą, Bergą ir Klevė į vieną feodalinę valdą.
1678 m. apygarda neteko Kambrė vyskupijos, kuri perėjo Prancūzijai. XVIII a. apygardoje paplito Švietimo epochos idėjos. Po 1789 m. Prancūzijos revoliucijos ėmė plisti sukilimo nuotaikos, ir kai kuriose valstybėlėse įvyko revoliucijos, susikūrė trumpalaikės respublikos (pvz., Lježo revoliucija). 1795 m. vakarines apygardos dalis okupavo Prancūzija. Apygarda galutinai panaikinta 1806 m., kuomet paskutinės jos teritorijos perėjo Prancūzijai.