Šilavoto Davatkynas

 Wikitext.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus.
Jei galite, sutvarkykite.

Šilavoto Davatkynas – muziejus, XX a. veikė neformalus moterų vienuolynas. Vyksta menininkų plenerai, „Poezijos Pavasario“ renginiai ir kiti kultūriniai renginiai.

Šilavoto Davatkyno nameliai
skulptoriaus Sigito Straigio skulptūrų ekspozicija

Davatkynas XX a.Keisti

Šilavoto Davatkynas įsikūręs Naujasodžio kaimo pušyno šlaite, maždaug 0,7 km. nuo Šilavoto – parapijos centro. Daugiau nei šimtmetį čia veikė neformalus moterų vienuolynas, kuriame įsikūrė pamaldžios moterys – davatkėlės. Didžioji dalis jų, neturėdamos materialinių galimybių stoti į vienuolyną, apsigyveno šioje atokioje vietoje. Pirmoji Davatkyno gyventoja – Marijona Dabrišiūtė, čia apsigyveno 1895 metais. Antroji – Marė Gelčytė čia atsikėlė apie 1898 metus. Išpirkdamos žemę iš vietinio ūkininko, čia kūrėsi ir statėsi sau būstus. Nepaprastu pamaldumu išsiskyrė Ona Marcinkevičiūtė, Marė Dabrišiūtė, Ona Zieniūtė, Ona ir Marytė Kuklieriūtės, Ona Mieldažytė, Ona (Anelė) Mieldažytė, Magdė Matusevičienė. Vienu metu Davatkyno teritorijoje stovėjo 7 gyvenamieji namai, vieni jų didesni, kiti labai maži. Vienu metu čia gyveno keturiolika moterų. Seniausi vietos gyventojai pasakoja, kad čia buvusi daraktorių mokykla, Pirmojo Pasaulinio karo metais ji čia taip pat veikė. Šiandieną yra išlikę du autentiški gyvenameiji namai, du ūkiniai statiniai – pašiūrė ir rūsys. Nedidelėje teritorijoje sutelkti pastatai suformavo tarsi atskirą gyvenvietę.

Šilavoto Davatkyno muziejusKeisti

Mirus paskutinei davatkėlei Onai Mieldažytei Šilavoto Davatkyną paveldėjo pirmosios šioje vietoje apsigyvenusios davatkėlės Marijonos Dabrišiūtės giminaičiai – Lincevičių šeima. Jie rūpinosi vietos išsaugojimu ir atgaivinimu. Nuo 2004 metų Davatkyne buvo pradėti organizuoti kultūriniai renginiai - menininkų plenerai, kurių ilgametis kuratorius buvo tapytojas Alfonsas Vilpišauskas, „Poezijos pavasario“ renginiai, spektakliai, Lietuvos muziejų kelio, tarptautinės muziejų nakties renginiai, vietinės bendruomenės šventės. 2007 metais Davatkynas tapo Prienų krašto muziejus padaliniu. Prie šio tikslo įgyvendinimo prisidėjo daug bendraminčių ir iškilių krašto žmonių. Nameliuose įrengtos ekspozicijos, kuriose supažindinama su čia gyvenusių moterų buitimi, kasdieniais darbais, pamaldumo tradicijomis.

Skulptūrų takelisKeisti

2006 metais pušyno šlaite, šalia tako vedančio į bažnyčią, yra įrengtas skulptūrų takas. Visą šimtmetį čia gyvenusios davatkėlės takeliu kasdien skubėjo į bažnyčią. Dabartinių „Davatkyno“ šeimininkų idėja buvo skulptūromis paženklinti šį taką. Šioje vietoje buvo sumanyta davatkėlių atminimą įprasminti šventųjų moterų atvaizdais koplytėlėse. Davatkėlių per šimtą metų čia gyveno keturiolika, tačiau beveik visos vienodais vardais: Onos, Marijos, Magdalenos. Šilavoto bažnyčioje švenčiami Šv. Kotrynos atlaidai, jos atvaizdas yra bažnyčios šoniniame altoriuje, tad ji taip pat labai tiko vienoje iš koplytėlių. Dar buvo pasirinkta Šv. Veronika. Taigi šalia takelio iškilo Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūra, koplytėlėse sustojo šventosios – Ona, Magdalena, Veronika, Kotryna, o centre –  Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Švč. Jėzaus Širdies koplytėlė - Šilavoto Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios simbolis taip pat skirtas pagerbti Šilavoto parapijos įkūrėją Antaną Radušį, kurio rūpesčiu buvo pastatyta parapijos bažnyčia.

GalerijaKeisti

ŠaltiniaiKeisti

 

Vikiteka

http://www.prienumuziejus.lt/lt/struktura-ir-kontaktai/padaliniai/silavoto-davatkynas/

http://www.visikeliai.com/neatrastos-lietuvos-vietos-silavoto-davatkynas.html

Dainienė. D., Maščinskienė, V. Radušio pušų paunksmėj. Kaunas: Aušra, 2001.

Ruseckaitė, Aldona. Šilavoto „Davatkynas“ – Etnografinio paveldo dalis. In: Nemunas. 2004.

NuorodosKeisti

http://www.naujasisgelupis.lt/?p=7698

http://www.krda.lt/laisv/about/lkr/prto

http://www.gyvenimas.eu/2014/02/25/desimt-silavoto-pleneru/