Vittore Carpaccio

Vitorė Karpačas (it. Vittore Carpaccio, apie 1465−1525-26 m.) – italų renesanso dailininkas iš Venecijos. Pasižymėjo pasakojamųjų dailės ciklų tapyba, tarp kurių svarbiausias yra Šv. Uršulės legendos tema.

Vitorės Karpačo portretas Dž. Vazario biografijose, 1568 m.
„Šv. Morkaus liūtas“ (1516 m., Dožų rūmai, Venecija)

Dailininko pavarde pavadintas kulinarinis gaminys – karpačas.

BiografijaKeisti

Vitorė Karpačas gimė apie 1465 m. Venecijoje arba Kapodistrijoje. Nieko nežinoma apie jo jaunystės metus. Manoma, kad jis mokėsi Lazzaro Bastiani dirbtuvėse ir buvo susijęs su Džentilės ir Džovanio Belinių dailės mokykla. Kaip daugeliui to meto Venecijos dailininkų, Vitorei didelę įtaką padarė Antonelo da Mesinos ir ankstyvojo Nyderlandų meno darbai.

Ankstyvieji Vitorės darbai yra tik spėjami, kadangi jis nei vieno jų nėra pasirašęs ir jie nėra dokumentuoti. Pirmasis žinomas Vitorės užsakymas datuojamas 1488 m. ir buvo 1490−96 m. laikotarpiu atliktas 9 tapybos darbų ciklas Šv. Uršulės gyvenimo tema Venecijos Scuola di Sant'Orsola įstaigoje (dabar visi Akademijos galerijoje, Venecijoje). Šiuos darbus reikšmingais pripažino net ir biografas Dž. Vazaris, kuris buvo nepalankiai nusiteikęs venecijiečių dailininkų atžvilgiu. Tradiciškai Vitorė Karpačas dabar vertinamas antru geriausiu to meto Venecijos dailininku po Džovanio Belinio. Šv. Uršulės temos cikle Karpačas pasirodė kaip susiformavęs dailininkas, puikiai valdantis perspektyvos, šviesos ir kompozicijos elementus. Geriausia šiame cikle laikoma scena „Šv. Uršulės sapnas“. Vėliau V. Karpačas vaizdavo tokias scenas, perpintas venecijietiško kolorito ir buities vaizdais, kurios iš dalies pranašavo daug vėlesnių laikų Kanaleto ir Frančesko Gvardžio vedutes. Temų savo paveikslams Karpačas sėmėsi iš to meto rašytinių istorijų apie šventųjų gyvenimus.

1496 m. ir vėliau V. Karpačas atliko darbų Scuola di San Giovanni Evangelista pastate ir 1501−02 m. gavo prestižinių užsakymų Dožų rūmuose. 1502−07 m. jis atliko darbų ciklą Scuola di San Giorgio degli Schiavoni įstaigoje (Scuola Venecijoje buvo tam tikros bendruomenės namai, pvz., ši − iš Dalmatijos kilusių). Čia pavaizdavo šv. Jeronimo, šv. Jurgio, šv. Augustino gyvenimus. Kadangi šie šventieji gyveno Senovės Romos laikais, tai V. Karpačas pripildė paveikslus įvairiomis rytietiškomis ir orientalistiniėmis detalėmis, suteikdamas jiems mistikos šydą. 1504−08 m. V. Karpačas dirbo Scuola di Santa Maria degli Albanesi, o 1511−20 m. laikotarpiu atliko paveikslų ciklą šv. Stepono gyvenimo tema Scuola di Santo Stefano įstaigoje (šie darbai išsklaidyti po muziejus). Nuo 1510 m. gaudavo užsakymų darbams Dožų rūmuose, iš kurių išliko tik „Šv. Morkaus liūtas“ (daugelis kitų pražuvo gaisruose).

Be tapybos ciklų, V. Karpačas yra palikęs reikšmingų altorinių paveikslų: „Šv. Tomas Akvinietis soste“ (1507), „Pristatymas šventykloje“ (1510) ir „Nekaltųjų žudynės“ (1515). Gyvenimo pabaigoje Vitorė Karpačas neprisidėjo prie stilistinių naujovių, kurias Venecijos dailėje įtvirtino Džordžonė ir Ticianas, todėl jo kūryba tapo stilistiškai atsilikusi ir nekonkurencinga palyginus su naujaisiais meistrais. Paskutinius gyvenimo metus V. Karpačas praleido dirbdamas Veneto miesteliuose. Paskutiniai jo darbai dokumentuoti spėjamo gimtojo miesto Kapodistrijos vienoje bažnyčių. Kur ir kaip dailininkas mirė nežinoma, manoma, kad tai įvyko apie 1525−26 metus. Dėl to, kad dauguma Karpačo darbų yra Venecijoje, į dailininką kelis šimtmečius nebuvo kreipiama didelio dėmesio. Susidomėjimas jo kūryba išaugo XIX a. pabaigoje.

Darbų galerijaKeisti

NuorodosKeisti

 

Vikiteka