Troja

Troja
Τροία
Trojos miesto sienos
Troja
Koordinatės:	39°57′27″ š. pl. 26°14′20″ r. ilg.
Vieta:	Turkija, Čanakalės ilas
Regionas:	Mažoji Azija (Troada)
Istorija
Pastatytas:	3 tūkstantmetis pr. m. e.
Sugriautas:	VI a.
Laikotarpis:	bronzos amžius, antika
Tauta:	luviai, graikai, romėnai
Informacija
Kasinėjimų datos:	nuo 1868 m.
Vikiteka:	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 849

Troja (sen. gr. Τροία arba Τροίη; taip pat Iλιον, Ílion, lot. Troia, Ilium, het. Wilusa, Truwisa , turk. Truva) yra senovės miestas dabartinės Turkijos šiaurės vakaruose, Anatolijoje, Marmuro jūros pakrantėje, prie Dardanelų sąsiaurio. Miestas užėmė strateginę poziciją prie kelio į Juodąją jūrą. Istorinės Trojos kasinėjimus XIX a. 8-tame dešimtmetyje pradėjo vokiečių archeologas Heinrichas Šlymanas (Heinrich Schliemann). Viena iš jo kasinėjimo vietų (Troja VIIa) laikoma istorinės Trojos griuvėsiais.

Šalia legendinės Trojos vyko Trojos karas, aprašytas Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“. Homero aprašytą Trojos legendą mini ir Vergilijus poemoje „Eneida“.

Trojos arklio legenda

Su Trojos karu susiję daug senovės graikų legendų. Pati žymiausia, be abejonės, yra Trojos arklio legenda. Anot jos, graikai laikė apgulę Trojos miestą 10 metų, bet negalėjo jo užimti.

Kadangi graikų galia silpnėjo, tada Odisėjas sugalvojo klastą – pagaminti milžinišką medinį arklį, kurio viduje pasislėptų geriausių karių būrys. Arklį pagamino Epėjus (Epeius), o graikų šnipas Sinonas įtikino trojėnus, kad Trojos arklys yra dovana deivei, siekiant taikos, miestas būtų neįveikiamas.

Palikę arklį prie Trojos vartų, graikai susėdo į laivus ir apsimetė grįžtą namo. Trojėnai, kiek paabejoję, bet patikėję antgamtiniais ženklais bei nepaklausę žynio Laokoono ir pranašautojos Kasandros perspėjimų, įsitempė arklį į miestą. Naktį išplaukę paslapčia graikai sugrįžo, o sulaukus tinkamos progos, kariai išlindo iš arklio, užpuolė ir nužudė sargybinius. Tada buvo atverti Trojos miesto vartai. Miestas buvo sugriautas ir sudegintas, o dauguma jo gyventojų žuvo. Enėjas, vienas išsigelbėjusių, pabėgo į Italiją ir tapo romėnų tautos - antrosios Trojos - pradininku. Kita epo dalis (Odisėja) pasakoja apie didvyrių sugrįžimą į Graikiją.

Legendos tikrumas ir atgarsiai

Trojos arklio legendos istoriškumas abejotinas, nes remiasi tik Homero tekstais. Tačiau ji buvo labai populiari ir Antikos laikais, ir dabar.

Su Trojos arklio legenda siejama lotyniška frazė: Equo ne credite, Teucri. Quidquid id est, timeo Danaos et dona ferentis, reiškianti Netikėkite arkliu, trojėnai. Kad ir kas tai būtų, aš baiminuosi graikų ir jų nešamų dovanų. Taip, pasak Vergilijaus, pasakęs žynys Laokoonas („Eneida“, antroji knyga).

Pasakymas „Trojos arklys“ reiškia klastingą sumanymą, siekiant apgauti priešininką.

Hisarliko planas

Ši legenda taip pat davė pavadinimą kenksmingų kompiuterinių programų tipui – Trojos arkliams.

Masinė kultūra

• Troja  – 2004 m. istorinė drama Homero poemos „Iliada“ motyvais. Režisierius Volfgandas Petersenas.