Vikipedija

Eneida

„Eneida“ (gr. Aeneidos, lot. Aeneis) – romėnų poeto ir rašytojo Vergilijaus 29–19 m. prieš mūsų erą sukurta garsiausia epinė poema.

„Eneidoje“ pasakojama legendinė iš Trojos kilusio Enėjo kelionė. Trojėnas nukeliavo į Italiją, kur, manoma, tapo visų romėnų protėviu. Poema parašyta daktiliniu hegzametru, visą kūrinį sudaro dvylika giesmių. Pirmosios šešios giesmės pasakoja apie Enėjaus klajones iš Trojos į Italiją, o antroji poemos dalis pasakoja apie pergalingą trojėnų karą prieš lotynus, kuriais vėliau Enėjas ir jo Trojos kariai buvo pavadinti.

Herojus, vardu Enėjas, žinomas ir iš kitų graikų-romėnų legendų ir mitų. Jis buvo vienu iš Homero epo Iliada veikėjų. Vergilijus savo kūrinyje nutarė atsieti Enėjaus kelionę nuo ankstesnių jo darbų ir aprašė miglotą jo ryšį su Romos įkūrimu. Autorius herojui nesuteikia konkrečių savybių – nuolat pabrėžiamas tik jo dievobaimingumas.

Istorija redaguoti

„Eneidą“ galima padalinti į dvi dalis, nes jos skiriasi iš esmės. 1–6 giesmėje Vergilijus aprašo Enėjo kelionę į Italiją, o 7–12 giesmės yra skirtos karo Italijoje aprašymui. Antikos istorikų ir literatūrologų manymu, toks poemos padalijimas atspindi Vergilijaus troškimą nukonkuruoti garsujį Homerą, svarstant tiek Odisėjo keliones, tiek apžvelgiant „Iliadoje“ aprašytas karo temas.[1] Tiesa, vienareikšmiškai „Iliados“ ir „Odisėjos“ atspindžių Vergilijaus kūryboje vertinti negalima, o kai kurie literatūrologai net yra sugalvoję savas „Eneidos“ padalijimo schemas.[2]

Kelionė į Italiją (1–6 giesmės) redaguoti

Vergilijus savo poemą pradeda kreipdamasis į mūzą ir nurodo pagrindinį istorijos konfliktą: deivė Junona jaučia pyktį ir siunta ant Trojos gyventojų. Tokia deivės pozicija atitinka ir Homero epuose aprašytąsias.

Tikroji istorija prasideda trojėnų laivynui plaukiant Viduržemio jūra Italijos krantų link. Flotilei vadovauja Enėjas, siekiantis rasti antruosius namus. Jam išpranašauta, kad Italijoje jis užaugins žmones, kurie bus drąsus ir kilnūs, o ši rasė taps žinoma visoms tautoms.

Junona yra užsirūstinusi dėl to, kad Trojaus karalaičio Pario nebuvo išrinkta kaip gražiausia, jam siekiant nuspręsti, kam skirtas Nesantaikos obuolys su užrašu Gražiausiajai (karalaitis išrinko Enėjo motiną, grožio ir meilės deivę Venerą). Taip pat jos mylimiausią miestą Kartaginą sunaikins Enėjo palikuonys, bet yra ir daugybė kitų mitologinių trojėnų ir Junonos nesutarimų priežasčių. Dievų karalienė ir Jupiterio žmona kaip įmanydama mėgina sukliudyti Enėjui keliauti, tačiau jam teisingą kelią rasti padeda motina Venera.

Enėjas su įgula apsilanko Kartaginoje, kuri vėliau taps jo tautos priešų buveine, ir čia svečių garbei vykdomo pokylio metu pasakojo įvykius nutikusius po to, kas buvo aprašyta „Iliadoje“. Apžavėta Amūro, Enėją karštai pamilsta Didona, finikiečių princesė. Tačiau Jupiterio pasiųstas Merkurijus ragina Enėją keliauti tikslo link ir neužsibūti Kartaginoje. Herojus paklūsta dievų valiai. Enėjas užsuka į Siciliją ir po trumpos viešnagės ten pagaliau pasiekia Italijos žemes. Enėjas lydi trojėnus į Latijo žemę, kur jis pasiperša Lavinijai, karaliaus Latino dukteriai.

Karas Italijoje (7–12 giesmės) redaguoti

Nors Enėjas troško karo išvengti, nesantaiką pakurstė Junona, įtikinusi karalių Latiną, kad jo duktė privalo tekėti už kito vyro – Turno, vietos tautelės karaliaus. Romėniškoji dievų motina nepaliauja pilti žibalo į ugnį, kol neįsiplieskia kovos.

Matydamas daugybę Turno į kovą atsivestų italų, Enėjas pasiprašo jo priešų, Toskanos gyventojų pagalbos. Tačiau naktį trojėnų stovyklą užpuola priešai, nužudydami Enėjo draugus, kurių netektį Vergilijus aprašo itin jausmingai.

Tolimesnėje kovoje krinta daug vyrų, herojų, deivei Dianai pasišventusi karė Kamila. Turnas į garbingą, tačiau bergždžią dvikovą kautis išsikviečia Enėją. Šis nepalyginamai stipresnis. Italai, paskatinti Turno sesers deivės Juturnos, paskelbia paliaubas. Enėjas buvo lengvai sužeistas, bet kaipmat grįžo į mūšio lauką. Turnas ir Enėjas dominuoja skirtingose karo lauko pusėse, tačiau bebaimis trojėnas nutaria atakuoti Latiumo miestą. Latiumo karalienė apimta nevilties pasikaria, o Enėjas dar sykį išsikviečia Turną į žūtbūtinę kovą ir sužeidžia ietimi jo koją. Turnas klūpėdamas maldauja pasigailėjimo, tačiau poema baigiasi tuo, kad Enėjas, pamatęs, kad Turnas apsijuosęs jo bičiulio diržu kaip karo trofėju, jį nužudo.

Kūrinio istorija redaguoti

„Eneida“ buvo parašyta Romoje svarbių politinių ir socialinių pokyčių metu. Po respublikos žlugimo daugybės romėnų tikėjimas Romos šlove susvyravo. Tačiau naujasis imperatorius Cezaris Augustas nutarė sukurti naują klestėjimo ir taikos amžių. Ypač daug dėmesio buvo skiriama tradicinių romėnų moralinių vertybių skiepijimui.

„Eneida“ buvo laikoma vienu iš romėnų vertybių šaltinių, nes ji vaizdavo didvyrio Enėjo, atsidavusio savo tautai, o ne asmeniniams siekiams, istoriją. Nors poemoje gausu prasmingų sąsajų, o jos stilius išpuoselėtas (legenda byloja, kad Vergilijus parašydavo tik po tris poemos eilutes per dieną), nebaigtų eilučių skaičius ir netikėta pabaiga yra laikomi įrodymu, jog Vergilijus mirė prieš baigdamas šį legendinį savo kūrinį. Kita vertus, „Eneida“ yra laikoma vienu pilniausių klasikinių epų. Taip pat yra manančių, kad Vergilijus jau baigęs rašyti poemą nutarė ją pataisyti.[3]

Daugiau informacijos anglų kalba redaguoti

  • Buckham, Philip Wentworth; Spence, Joseph; Holdsworth, Edward; Warburton, William; Jortin, John, Miscellanea Virgiliana: In Scriptis Maxime Eruditorum Virorum Varie Dispersa, in Unum Fasciculum Collecta, Cambridge : Printed for W. P. Grant; 1825.
  • Maronis, P. Vergili (1969), Mynors, R.A.B., ed., Opera, Oxford: Oxford University Press, ISBN 9780198146537 
  • Virgil (2001), Fairclough, H.R. & Goold, G.P., eds., Eclogues, Georgics, Aeneid 1-6, Loeb Classical Library, Cambridge, Mass.: Harvard University Press, ISBN 0-674-99583-X 
  • Virgil (2001), Fairclough, H.R. & Goold, G.P., eds., Aeneid Books 7-12, Appendix Vergiliana, Loeb Classical Library, Cambridge, Mass.: Harvard University Press, ISBN 0-674-99586-4 
  • Virgil & Ahl, Frederick (trans.) (2007), The Aeneid, Oxford: Oxford University Press, ISBN 978-0-19-283206-1 
  • Virgil: The Aeneid (Landmarks of World Literature (Revival)) by K. W. Gransden ISBN 0-521-83213-6
  • Virgil's 'Aeneid': Cosmos and Imperium by Philip R. Hardie ISBN 0-19-814036-3
  • Heinze, Richard (1993), Virgil's Epic Technique, Berkeley: University of California Press, ISBN 0-520-06444-5 
  • Johnson, W.R. (1979), Darkness Visible: A Study of Vergil's Aeneid, Berkeley: University of California Press, ISBN 0520038487 
  • Brooks Otis, Virgil: A Study in Civilized Poetry, Oxford, 1964
  • Lee Fratantuono, Madness Unchained: A Reading of Virgil's Aeneid, Lexington Books, 2007.
  • Joseph Reed, Virgil's Gaze, Princeton, 2007.
  • Kenneth Quinn, Virgil's Aeneid: A Critical Description, London, 1968.
  • Francis Cairns, Virgil's Augustan Epic, Cambridge, 1989.
  • Gian Biagio Conte, The Poetry of Pathos: Studies in Vergilian Epic, Oxford, 2007.
  • Karl Gransden, Virgil's Iliad, Cambridge, 1984.
  • Richard Jenkyns, Virgil's Experience, Oxford, 1998.
  • Eve Adler, Vergil's Empire, Rowman and Littlefield, 2003.

Išnašos redaguoti

  1. ↑ E. G. Knauer, "Vergil's Aeneid and Homer", Greek, Roman, and Byzantine Studies 5 (1964) 61–84. Originating in Servius's observation
  2. ↑ The majority of the Odyssey is devoted to events on Ithaca, not to Odysseus' wanderings, so that the second half of the Odyssey very broadly corresponds to the second half of the Aeneid (the hero fights to establish himself in his new/renewed home). Joseph Farrell has observed, "...let us begin with the traditional view that Virgil's epic divides into 'Odyssean' and 'Iliadic' halves. Merely accepting this idea at face value is to mistake for a destination what Virgil clearly offered as the starting-point of a long and wondrous journey" ("The Virgilian Intertext", Cambridge Companion to Virgil, p. 229).
  3. ↑ Trans. David West, "The Aeneid" (1991) xxiii.

Šaltiniai redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Eneida&oldid=7115329"