Tepe Sialkas
| Tepe Sialkas تپه سیلک | |
|---|---|
| |
  Tepe Sialkas | |
| Koordinatės | 33°58′08″ š. pl. 51°24′17″ r. ilg. / 33.96889°š. pl. 51.40472°r. ilg. |
| Vieta | Isfahano provincija, Iranas |
| Istorija | |
| Pastatytas | VII tūkst. pr. m. e. |
| Sugriautas | VIII a. pr. m. e. |
| Informacija | |
| Kasinėjimų datos | 1930-1932 |
| Vikiteka |  VikitekaVikiteka
|
Tepe Sialkas (pers. تپه سیلک = Tepeh Sialk) − didelė senovinė gyvenvietė dab. Irane, Isfahano provincijoje, prie dabartinio Kašano.
Istorija redaguoti
Gyvenvietės įsikūrimas siejamas su hipotetine Zajanderudo kultūra, klestėjusia Zajanderudo upės baseine VI tūkst. pr. m. e., kurios įtaka galėjo siekti Tepe Sialką. Tepe Sialkas yra dykumos pakraštyje, tačiau vietinis šaltinis nuo senovės teikė vandens, sukurdamas palankias sąlygas kultūrai vystytis. Seniausi radiniai siekia jau VII tūkst. pr. m. e.
Tepe Sialką sudaro dvi archeologinės kalvos, sutartinai vadinamos šiaurine ir pietine, o jo istorija dalinama į šešis laikotarpius. Pirmaisiais dviem laikotarpiais (iki IV tūkst. pr. m. e.) gyventojai gyveno šiaurinėje kalvoje, gamino primityvią keramiką ir jau mokėjo apdirbti varį.
IV tūkst. pr. m. e. pradžioje šiaurinė kalva buvo apleista, tačiau gyventojai įsikūrė pietinėje kalvoje. Taip prasidėjo trečiasis laikotarpis. Tuo metu suklestėjo puiki Tepe Sialko keramika, dažniausiai vaizduojanti įvairius gyvūnus. Ją jau gamindavo ant puodžiaus rato. Užsimezgė prekybiniai ryšiai su Sūzais toli vakaruose.
Apie 3000 m. pr. m. e. mieste prasidėjo didžiausio klestėjimo laikotarpis (ketvirtasis). Tepe Sialke pastatytas zikuratas, kuris yra seniausias žinomas tokio tipo statinys pasaulyje. Maždaug tuo metu gyvenvietė įsijungė į prekybinę sistemą, apėmusią visą Irano kalnyną ir buvo viena iš tarpinių stočių lazurito prekyboje tarp Mesopotamijos ir Badachšano. Čia prasidėdavo Dešte dykumos karavanų kelias į Tepe Hisarą. Tepe Sialkas greičiausiai sudarė dalį Proto-Elamo kultūros ir čia randama nemažai šios kultūros artefaktų, įskaitant ir proto-Elamo rašto lenteles.
,_early_1st_millennium_BCE_-_Nelson-Atkins_Museum_of_Art_-_DSC08132.jpg)
Apie XXIV a. pr. m. e. gyvenvietė apleista dėl nežinomų priežasčių ir daugiau nei tūkstantį metų čia niekas negyveno. Tuo metu nunyko ir prekybinis kelias tarp Sūzų ir Tepe Hisaro. Tik apie XII a. pr. m. e. čia vėl ėmė keltis nauji gyventojai. Jie kūrėsi senojo miesto (pietinės kalvos) griuvėsių vietoje. Tai buvo geležies amžiaus žmonės, o jų keramika buvo paprasta, pilko atspalvio.
Paskutinis, šeštasis, gyvenvietės laikotarpis prasidėjo apie IX a. pr. m. e., kuomet gyvenvietė dar kartą sugriauta, o senųjų gyventojų vietoje atsikėlė nauji, greičiausiai kalbėję iranėnų kalba. Jie labiausiai žinomi dėl savitos keramikos, kuriai būdingi ąsočiai su ilgais snapais.
VIII a. pr. m. e. miestas buvo galutinai sunaikintas ir apleistas. Vėlesniais laikais netoli jo įsikūrė Kašanas.
Archeologija redaguoti
1933, 1934 ir 1937 m. čia kasinėjo archeologų ekspedicija, vadovaujama Roman Ghirshman. Tarp 1999 ir 2004 m. kasinėjimai atnaujinti Pensilvanijos universiteto ir Irano kultūros paveldo organizacijos pajėgomis.
Dauguma Tepe Sialko radinių buvo išvežti į Prancūziją, kur saugomi Luvre. Dalis jų eksponuojami Britų muziejuje, Niujorko miesto meno muziejuje, Irano nacionaliniame muziejuje ir kitur.