Steinway & Sons
 | |
| Įkurta | 1853 m. kovo 5 d. |
|---|---|
| Centrinė būstinė | Niujorkas, JAV |
| Produkcija | akustiniai pianinai |
| Tinklalapis | eu.steinway.com |
Steinway & Sons – amerikiečių akustinių pianinų gamintojas.
„Steinway & Sons“ (tariama: Steinvei) yra vienas žinomiausių prestižinių prabangių akustinių pianinų gamintojų pasaulyje. Gamina „Steinway“ ir „Steinway & Sons“ prekės ženklų pianinus. Įmonei priklauso pigesnių „Boston“ ir „Essex“ pianinų prekės ženklai.
Istorija redaguoti
„Steinway & Sons“ įmonę 1853 m. Niujorke įkūrė vokiečių pianinų meistras Heinrichas E. Šteinvegas (Heinrich Engelhard Steinweg, 1797−1871). Jis buvo gimęs šiaurės vakarų Vokietijoje ir 1814 m. stojo tarnauti Braunšveigo hercogo kariuomenėje išvarant Napoleono armiją. 1822 m. atleistas iš karinės tarnybos jis dirbo baldininku, po to mokėsi vargonų meistrystės, bet vietinės gildijos jo nepriėmė į savo narius. 1835 m. jis gyveno Zezene, kur sumeistravo savo pirmąjį pianiną kaip dovaną vedybų proga žmonai Julianai. Šis pianinas pramintas „Virtuvės Steinvėjumi“, nes jį H. Šteinvegas sumeistravo virtuvėje. Dabar šis pianinas priklauso Metropoliteno muziejui Niujorke. Sekantį dešimtmetį H. Šteinvegas pagamino daugiau nei 400 pianinų, bet 1848 m. kilusi revoliucija stipriai pablogino jo finansinę padėtį. Jo didelėje šeimoje tuo metu buvo trys dukterys ir šeši sūnūs. 1849 m. jis nusiuntė savo sūnų Karlą į JAV ir kitais metais pats išplaukė su šeima palikdamas vyriausiąjį sūnų Teodorą rūpintis įmonės reikalais Vokietijoje. H. Šteinvegas Niujorke dirbo „Bacon & Raven“ pianinų tiekimo firmoje. Nusprendęs įkurti savo įmonę H. Šteinvegas pasirinko labiau angliškai skambantį Steinvėjaus pavadinimą. „Steinway & Sons“ atidaryta 1853 m. kovo 5 d. Septintojoje aveniu Manhatane. Savo pirmajam, už 500 dolerių parduotam, pianinui H. Steinvėjus suteikė 483 serijinį numerį, nes prieš tai 482 pianinus buvo pagaminęs Vokietijoje. Šis pianinas dabar yra Zezeno miesto muziejuje Vokietijoje.
H. Šteinvego pianinų pardavimai buvo sėkmingi ir 1854 m. jis persikėlė į didesnes patalpas Volkerio gatvėje Manhatane. Dešimtmečio pabaigoje jo pianinų pardavimai pasiekė 500 vienetų per metus. 1860 m. tarp 52 ir 53 gatvių Manhatane jis atidarė didelį pianinų fabriką. Jis daugiausiai rėmėsi gabių vokiečių imigrantų darbu, darbuotojų skaičius greitai išaugo iki 350 žmonių. 1864 m. jis oficialiai savo vardą pasikeitė į Henrio Steinvėjaus. Vardus pasikeitė jo sūnūs, kurie dirbo kartu ieškodami geresnių pianinų gamybos būdų. Jie rėmėsi 1863 m. publikuotu Hermano fon Helmholco veikalu „Apie tonų sensacijas“. Iki 1875 m. „Steinway & Sons“ užregistravo 27 patentus. 1865 m. dėl ligų mirė broliai Henris jaunesnysis ir Čarlzas. Tėvas Henris apie tai informavo vyriausiąjį sūnų Teodorą Vokietijoje, kuris pardavė savo dalį pianinų įmonėje „Grotrian-Steinweg“ ir atvyko į Niujorką vadovauti tėvo įkurtai įmonei. 1866 m. jie pradėjo didžiulio centro statybas Niujorke. Jame buvo 2000 žiūrovų salė, kurioje galėjo tilpti 100 narių orkestras. Kartu Steinvėjaus salėje buvo įmonės biurai ir demonstracinės pianinų patalpos. Iki 1891 m. Karnegio salės atidarymo šiame pastate rezidavo Niujorko filharmonijos orkestras. Viljamo Steinvėjaus idėja buvo panaudoti žymius pianistus pianinų reklamai. 1872−1873 m. „Steinway & Sons“ finansavo A. Rubinšteino turą po JAV. Kiti pianinų gamintojai sekė „Steinway & Sons“ pavyzdžiu, statė sales, kvietė garsius pianistus.
1870 m. Viljamas Steinvėjus įsigijo 400 akrų žemės Astorijoje, dabar Kvinsas, kur pradėjo kurti tarsi atskirą „Steinway kaimelį“ su nauju fabriku. Fabrike buvo nuosava lentpjūvė ir metalo liejykla. Aplinkui kūrėsi darbininkai su šeimomis. Viljamo Steinvėjaus iniciatyva įkurta biblioteka, kuriai jis padovanojo daug knygų, pastatyta mokykla, paštas, gaisrinė ir Steinvėjaus reformatų bažnyčia (kuri stovi dabar 41-oje gatvėje). 1876 m. Filadelfijoje įvyko pirmoji JAV Pasaulinė paroda, kurioje „Steinway & Sons“ apdovanoti aukščiausiu prizu tarp kitų pianinų gamintojų. Vėliau iš Viljamo Steinvėjaus dienoraščių išaiškėjo, kad įmonė papirko vieną iš teisėjų. Tai sukėlė kaltinimų laviną, kad „Steinway & Sons“ taip visuomet ir veikė. 1880 m. Teodoras Steinvėjus grįžo į Vokietiją, kur Hamburge įkūrė pianinų gamybos padalinį siekdamas konkuruoti Europos rinkose ir išvengti didelių importo muitų. Hamburgo padalinys buvo atsakingas už daugelį įmonės inovacijų, kurios visų pirma buvo išbandomos vietoje, o po to perkeliamos į Niujorko gamyklą. „Steinway & Sons“ autoritetas dar labiau pakilo, kai 1903 m. jie patiekė fortepijoną Nr. 100 000 JAV prezidentui T. Ruzveltui groti Baltuosiuose rūmuose. Šis pianinas buvo ištapytas impresionistiniais vaizdais ir pristatytas paauksuotoje dėžėje. Dabar jis priklauso Smitsono centrui. 1938 m. įmonė pristatė fortepijoną Nr. 300 000 F. Ruzveltui į Baltuosius rūmus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui „Steinway & Sons“ gamino sklandytuvus karo reikmėms, o Hamburgo padalinio veikla išvis sustojo ir jis buvo apgriautas bombarduojant miestą sąjungininkų aviacijai. Po karo pasinaudojus Maršalo planu Hamburgo gamykla atstatyta, 1947 m. abi gamyklos pagamino iki 2 000 pianinų per metus ir šis skaičius padvigubėjo po dviejų dešimtmečių. 1972 m. prasidėjo „juodžiausiu“ vadinamas „Steinway & Sons“ gyvavimo laikotarpis, kai dėl finansinių sunkumų įmonę Henris Z. Steinvėjus, įkūrėjo proproanūkis, pardavė „CBS“ kompanijai. Nuo 1963 m. įmonė naudojo teflonines įvores vietoj tradicinių audinio ir, nepaisant technikų ir klientų atsiliepimų dėl prasto teflono atsparumo aplinkos oro pokyčiams, naudojo tefloną iki 1982 m. Tuo metu daugelis pianistų pradėjo nusisukti nuo Niujorko Steinvėjų ir pereiti prie Hamburgo pianinų, kuriuose naudotas audinys. Kompanija kaltinta arogancija, kai pradėjo riboti Hamburgo pianinų importą į JAV, nes bandė įgyvendinti verslo modelį, kad Niujorko pianinai parduodami Š. Amerikoje, o Hamburgo − Europoje. Dar labiau vartotojus supykdė, kad kompanija oficialiai „Times“ žurnalui tvirtino, kad kritika dėl teflono naudojimo yra pardavėjų technikų problema. Be to, pasirodė kritikos dėl Niujorke gaminamų plaktukų kokybės lyginant su vokiškais „Renner“. Tuo pat metu JAV brangių pianinų rinkos dalį bandė užimti užsienio „Yamaha“ ir „Bösendorfer“ pianinų gamintojai tuo sukeldami daugiau rūpesčių.
„Steinway & Sons“ taikė pianistų rėmimo taktiką, kad muzikantas grotų tik su jų pianinu. 1972 m. firma atsiėmė fortepijoną iš Gariko Olsono, kuris pareiškė, kad „Bösendorfer“ yra pianinų Rols Roisai. Ir vėliau, 2002 m. Andžela Hjuvit buvo išbraukta iš remiamų pianistų, kai įsigijo ir grojo viešai „Fazioli“ pianinu. 1975 m. „Steinway & Sons“ laimėjo bylą prieš „Grotrian-Steinweg“, po kurios buvo uždrausta vokiečių gamintojui JAV rinkoje naudoti Steinweg pavadinimo dalį dėl klaidinančio panašumo į Steinway. 1985 m. „CBS“ pardavė įmonę muzikiniam verslo susivienijimui ir 1996−2013 m. jos akcijomis buvo prekiaujama viešai biržoje. 1990-aisias įmonė rinkoje pristatė pigesnių „Boston“ ir „Essex“ pianinų linijas, kurie atitinkamai buvo gaminami japonų „Kawai“ ir pietų korėjiečių „Young Chang“ firmų. 2013 m. Džonas Paulsonas, rizikos fondo valdytojas, sumokėjo 512 mln. dolerių išpirkdamas įmonės akcijas ir paversdamas ją vėl privačia, tačiau pasirodė teigiančių, kad beveik trečdalis „Steinway & Sons“ akcijų išliko pietų korėjiečių „Samick“ nuosavybėje. 2015 m. įmonė pristatė „Spirio“ pianiną, suderinamą su skaitmeninėmis technologijomis. 175 koledžai ir konservatorijos pasaulyje turėjo oficialių „vien Steinway“ mokyklų statusą, kur 90 % pianinų yra „Steinway“ gamybos. 2015 m. įmonė gamino tris vertikalių pianinų ir šešis fortepijonų modelius.
Gaminių galerija redaguoti
-
1868 m. pagamintas koncertinis fortepijonas Met muziejuje Niujorke -
Vertikalus pianinas, ties kuriuo Džonas Lenonas sukūrė dainą „Imagine“ -
1988 m. pagamintas Nr. 500 000 „Steinway“ pianinas -
Prestižinis „D modelio“ fortepijonas, pagamintas Hamburge
Šaltiniai redaguoti
- Stephen Siek iš „A Dictionary for the Modern Pianist“, 2016 m. leidimas, p. 206–209