Sibiro užkariavimas

Sibiro užkariavimas

„Jermakas užkariauja Sibirą“, Vasilijaus Surikovo paveikslas
Data 1580 m. – 1778 m.
Vieta Sibiras
Rezultatas Rusijos pergalė
Konflikto šalys
Sibiro chanatas
Jakutai
Koriakai
Čiukčiai
Kinija (1652–1689)
Rusija
Dono kazokai
Vadovai ir kariniai vadai
Kučiumas Jermakas 
Andrejus Vojeikovas
Piotras Beketovas
Ivanas Moskvitinas
Jerofejus Chabarovas
Vasilijus Pojarkovas
Vladimiras Atlasovas
Dmitrijus Pavlutskis  

Sibiro užkariavimas (rus. Покорение Сибири) teritorijos, kurias užėmė ir kolonizavo rusai.

Vakarų Sibiras redaguoti

Pirmieji rusų bandymai užimti Sibirą žinomi nuo 1580 m., kai kazokų atamanas Jermakas surengė žygį į Vakarų Sibiro chanatą. Jermako vadovaujama 540 kazokų kariauna kovojo su Sibiro valdovo Kučumo kariauna. Viename iš susirėmimų žuvo Jermakas. Vėliau kazokai gavo pastiprinimą ir mūšyje prie Obės upės Kučumas patyrė pralaimėjimą. Chanas prašė taikos su rusais, bet jie nesileido į derybas ir Kučumas pasitraukė į dabartinio Kazachstano teritoriją. Po kurio laiko jis žuvo stepėje ir neliko pagrindinio varžovo dėl dominavimo Sibire.

Buvo pastatytas įtvirtintas Tiumenės miestas, Tobolskas ir eilė ostrogų (fortifikuotų gyvenviečių).

1618 m. rusai pasiekė Jenisiejaus upę ir pagal ją statė fortus. Didžiausi iš jų Jeniseiskas (1619 m.) ir Krasnojarskas (1628 m.).

Rytų Sibiras redaguoti

Rytų Sibire rusai susidūrė su buriatų pasipriešinimu. Iš pradžių jie puldinėjo rusų ostrogus. Rusai, pasimokę iš Jermako klaidų, ėmėsi aktyviai veikti prieš buriatus. Sumušti buriatai buvo priversti pripažinti rusų viršenybę. Buvo įkurtas Irkutskas, kuris tapo viso Rytų Sibiro administraciniu centru. Iš šio miesto valdyta net Aliaska, kai ji priklausė Rusijos imperijai.

Po to rusai veikė jakutų gyvenamoje žemėje. Nesulaukę didesnio pasipriešinimo iš jakutų, ir dėmesį nukreipė į Kamčiatką, bei Šilkos ir Amūro upės žemupį.

Kinija užleido Amūro baseiną ir Tolimųjų Rytų pakrantes, kur 1860 m. buvo įkurtas Vladivostoko uostas ir išsinuomotas Port Artūras (1898).

1903 m. nutiesta Transsibiro magistralė, kuri sujungė Sibirą su europine Rusijos dalimi.

Vėliausiai prie Rusijos buvo prijungtos Japonijos valdomos Pietų Sachalino ir Kurilų salų teritorijos, kurias SSRS užėmė po Antrojo pasaulinio karo. Japonija tebepretenduoja į Kurilų salyno pietinę dalį.[1]

Gyventojai redaguoti

1622 m. Sibire gyveno 23 000 rusų kolonistų, 1662 m. apie 105 000, o 1709 m. net 230 000.

Rusai kolonizavo altajus, buriatus, chantus, mansius, evenkus, jakutus, čiukčius ir kitas tautas. Mažesnės asimiliavosi ir išnyko, o didesnės surusėjo.

Taip pat žiūrėkite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

Geografija ir žemėlapiai redaguoti

  • Barnes, Ian. Restless Empire: A Historical Atlas of Russia (2015), copies of historic maps
  • Catchpole, Brian. A Map History of Russia (Heinemann Educational Publishers, 1974), new topical maps.
  • Channon, John, and Robert Hudson. The Penguin historical atlas of Russia (Viking, 1995), new topical maps.
  • Chew, Allen F. An atlas of Russian history: eleven centuries of changing borders (Yale UP, 1970), new topical maps.
  • Gilbert, Martin. Atlas of Russian history (Oxford UP, 1993), new topical maps.
  • Parker, William Henry. An historical geography of Russia (Aldine, 1968).

Išnašos redaguoti

  1. Kurilų salos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007