Neoekspresionizmas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Neoekspresionizmas (neo+ekspresionizmas) – XX a. II pusės moderniosios dailės ir architektūros kryptis, akcentuojanti meninę formą, ekspresionizmo atmaina.
Neoekspresionistinė architektūra redaguoti
Neoekspresionistinė architektūra susiformavo po II pasaulinio karo kaip priešprieša asketiškam, monotoniškam ir racionaliam funkcionalizmui. Neoekspresionizmas susijęs su kitomis architektūros kryptimis: organine architektūra, brutalizmu, metabolizmu, iš dalies su neoklasicizmu.
Pastatai unikalūs, asimetriški, netaisyklingi, dinamiški, sudėtingo plano. Naudojamos metalinės, plonasienio gelžbetonio konstrukcijos, leidusios įgyvendinti bet kokią formą.
Neoekspresionizmas skirstomas į pozityvųjį ir negatyvųjį neoekspresionizmą.
- Pozityvusis neoekspresionizmas – teikiama pirmenybė formai, siekiama funkcijos, konstrukcijos ir formos tarpusavio harmonijos.
- Negatyvusis neoekspresionizmas – dėl išorinės formos nukrypstama manieringumą, ekstravagantiškumą, nepaisoma pastato paskirties.
Neoekspresionizmas ypač atsispindi Brazilijos (Brazilija) architektūroje.
Žymiausi architektai redaguoti
Oskaras Nymejeris (Oscar Niemeyer; Brazilija), Liusijo Košta (Lúcio Costa, Brazilija), Le Korbiuzjė (Le Corbusier; Prancūzija), Elielis Sarinenas (Eliel Saarinen; Suomija), Jornas Utsonas (Jørn Utzon; Danija), Anrė Jakobsenas (Arne Jacobsen; Danija), Alvaras Aaltas (Alvar Aalto; Danija), Ralfas Erskinas (Ralph Erskine; Švedija) ir kt.