Dubininkai (vok. Dubeningken, lenk. Dubeninki) – gyvenvietė Lenkijoje, (Geldapės pavietas, Varmijos Mozūrų vaivadija) 18 km į rytus nuo Geldapės. Pietryčiausia Mažosios Lietuvos gyvenvietė. 926 gyventojai (2006 m.)

Dubininkai
lenk. Dubeninki
Dubininkų centras
Dubininkai
Dubininkai
54°17′03″ š. pl. 22°33′54″ r. ilg. / 54.28417°š. pl. 22.56500°r. ilg. / 54.28417; 22.56500 (Dubininkai)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija Varmijos Mozūrų vaivadija
Apskritis Geldapės apskritis
Valsčius Dubininkų valsčius
Gyventojų (2006) 926
Vikiteka Dubininkai

Istorija redaguoti

 
Dubininkai

1589 m. minimi Dubinincken. Miestelis kūrėsi prie kelio iš Geldapės į Romintos girią, jos pietiniame pakraštyje. Dubininkai iki XVIII a. pirmosios pusės didžiosios vokiečių kolonizacijos buvo kompaktiškai lietuvininkų gyvenamų apylinkių centras, Dubininkų parapija – viena piečiausių Mažojoje Lietuvoje. 1620 m. pastatyta pirmoji, 1904 m. jos vietoje – antroji evangelikų liuteronų bažnyčia, abi mūrinės.

XIX a. į šiaurę nuo Dubininkų iš Geldapės nutiestas geležinkelis. 1914 m. lapkričio mėn. prie miestelio įvyko rusų ir vokiečių kariuomenių kautynės, žuvusieji palaidoti miestelio Brolių kapuose. 1939 m. buvo 404 gyv. 1962 m. įkurta Dubininkų Šv. Andriaus Bobolio parapija.

Lietuviai redaguoti

Iki XVIII a. dauguma parapijiečių buvo lietuvininkai, nemažai apsigyveno lenkų (mozūrų), nuo XVIII a. daugėjo vokiečių ir suvokietėjusių lietuvininkų bei lenkų. Pamaldos laikytos lietuvių, vokiečių ir lenkų kalbomis. Pagal oficialią statistiką, 1878 m. iš 5345 parapijiečių lietuviškai kalbėjo tik apie 500 žm. (9,4 %). Lietuviškai pamaldas nustota laikyti apie 1908 m., nes visi lietuvininkai jau kalbėjo vokiškai. Dėl po Antrojo pasaulinio karo įvykusių nacionalinės sudėties pakitimų (senieji gyventojai buvo iškeldinti) Dubininkuose ir apylinkėse gyvena beveik tik lenkai.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Dubininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 169 psl.