Geldapė

Geldapė (arba Galdapė, Geldupė; lenk. Gołdap, vok. Goldap) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, 5 km nuo sienos su Kaliningrado sritimi. Geldapės pavieto ir Geldapės valsčiaus centras. 15,6 tūkst. gyventojų (2007 m.).

Geldapė lenk. Gołdap vok. Goldap

Geldapės centras

Geldapė 54°18′58″ š. pl. 22°18′34″ r. ilg. / 54.31611°š. pl. 22.30944°r. ilg. / 54.31611; 22.30944 (Geldapė)

Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Varmijos Mozūrų vaivadija
Valsčius	Geldapės valsčius

Meras	Konrad Kazaniecki

Gyventojų (2007)	15 600
Plotas	17,2 km²
Tankumas (2007)	907 žm./km²

Pašto kodas	19-500
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Geldapė

Geografija

Geldapė įsikūrusi Romintos girios pietvakariniame pakraštyje, prie Geldapės upės, (upės vardo pirminė reikšmė - Galdapė „giluma, -gilumas, loma, lomuota vietovė“), 2 km į pietvakarius nuo Geldapės ežero. Miestas pavadintas pagal to paties pavadinimo upę. Per miestą eina geležinkelis ir plentas į Luką bei bei kelias Seinai-Ungura. Į šiaurę nuo miesto yra Geldapės-Gumbinės Lenkijos-Kaliningrado srities sienos perėja.

Istorija

Geldapė yra sena sūduvių gyvenvietė, iki XIII a. su apylinkėmis buvo sūduvių Merūniškių žemės dalis. Nors 1260–1283 m. sūduviai atkakliai gynėsi nuo kryžiuočių, jų pilis galiausiai buvo užimta. Prie Geldapės išlikęs piliakalnis. 1570 m. gegužės 14 d. Geldapė gavo miesto teises. Priklausė Mažajai Lietuvai. Apie 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, įkurta parapija. XVI a. aštuntame dešimtmetyje įsteigta pradžios mokykla, kurioje XIX a. – XX a. pirmoje pusėje 8 ar 9 mokytojai buvo lietuvininkų kilmės. Pamaldos laikytos lietuvių, lenkų (abiem iki XIX a. pab.) ir vokiečių kalbomis.

Daug Geldapės ir parapijos gyventojų, daugiausia lietuvininkų ir lenkų-mozūrų mirė per 1709–1711 m. didįjį marą bei badą. Po jo per didžiąją kolonizaciją apsigyveno vokiečių, ypač zalcburgiečių, daugėjo junkerių dvarų. 1818–1945 m. Geldapė – Mažosios Lietuvos apskrities centras. XIX a. pradžioje tapo amatų ir prekybos centru, garsėjo midaus, alaus gamyba. Nuo XIX a. veikė berniukų ir mergaičių gimnazijos. Aukštesniojoje miesto mokykloje mokyta ir lietuvių kalba.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Rusijos imperijos kariuomenė sugriovė apie 86 % miesto. Senamiestyje buvo didelė turgavietė, dvi evangelikų, liuteronų ir reformatų ir viena katalikų bažnyčios, sinagoga, rotušė, kelios įmonės. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raudonoji armija sugriovė apie 90 % miesto pastatų. 1945 m. atiteko Lenkijai. 1945–1975 m. ir nuo 1999 m. pavieto (apskrities) centras.^[1]

Demografinė raida tarp 1818 m. ir 2004 m.

1818 m.

1880 m.

1900 m.

1914 m.

1925 m.

1939 m.

2000 m.

2004 m.

3 010

5 330

8 300

9 500

8 500

12 786

13 900

13 876

Žymūs žmonės

Geldapėje gimė:

1692 m. Mažosios Lietuvos tautosakos rinkėjas mokytojas Jokūbas Brodovskis
1828 m. Kuršių nerijos kopų želdintojas Wilhelmas Franzas Efa
1926 m. Vokietijos darbo ir socialinių reikalų ministras 1976–1982 m. Herbertas Erenbergas

1811–1822 m. superintendentu ir lietuviškų knygų cenzoriumi buvo lietuvių raštijos darbuotojas Jonas Gotfrydas Jordanas.

Ekonomika

Geldapė priklauso Suvalkų specialiajai ekonominei zonai. Yra nedidelės medžio apdirbimo, popieriaus, maisto, siuvimo pramonės įmonės, ketaus liejykla.

Sportas

Geldapės „Rominta“ – futbolo klubas; rungtyniavo žemesniuose divizionuose.

Turizmas

Geldapė dėl greta esančios Romintos girios yra vienas pėsčiųjų ir dviračių turizmo centrų. Plėtojamas žiemos, vandens sportas. Miestas žinomas ir kaip kurortas, kuriame yra gydomieji mineraliniai vandenys, gydomasis purvas.

Išliko bažnyčios:

Švč. Mergelės Marijos Motinos, pastatyta 1590 m., perstatyta 1706–1717 m., restauruota 1984 m.
Šv. Leono Didžiojo, pastatyta 1894 m.

Miestai partneriai

Miestai, su kuriais Geldapė yra užmezgusi partnerystės ryšius:

Geldapės centras
Geldapės centras
Parkas miesto centre
Geldapės centras
Geldapės Švč. Mergelės Marijos Motinos bažnyčia
Geldapės ežeras
Geldapės ežeras

Šaltiniai

↑ Albertas Juška, Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Geldapė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 494 psl.

Literatūra

Maria Biolik. Hydronymia Europaea: Die Namen der fließenden Gewässer im Flußgebiet des Pregel. Stuttgart: Steiner 1996, S. 65 °F., ISBN 3-515-06933-X.
Hermann Frischbier. Preußisches Wörterbuch: ost- und westpreußische Provinzialismen in alphabetischer Folge. Bd. 1,2. Berlin: Enslin 1882-82, S. 245.
Vilius Peteraitis. Mažoji Lietuva ir Tvanksta (Lithuania Minor and Tvanksta). Vilnius: Mažosios Lietuvos Fondas 1992, S. 195.
Rozalia Przybytek. Hydronymia Europaea: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens. Stuttgart: Steiner 1993, S. 74 °F., ISBN 3-515-06449-4.
Gerhard Salemke. Lagepläne altprußischer Wallburganlagen der ehemaligen Provinz Ostpreußen. Gütersloh: Salemke 2005.

Nuorodos

[1] Albertas Juška, Algirdas Matulevičius, Martynas Purvinas. Geldapė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 494 psl.

[1]