Burušų kalba
| Burušų kalba روشسکی | |
| Kalbama | Pakistanas |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 87 000 |
| Kilmė | (izoliuotos kalbos) burušų |
| Rašto sistemos | arabų |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | - |
| ISO 639-2 | - |
| ISO 639-3 | bsk |
Burušų kalba arba burušaski (روشسکی = burū́šaskī) – kalba, vartojama burušų tautybės žmonių, gyvenančių Pakistano šiaurėje, kalnuotame Gilgito-Baltistano krašte, Hunzos, Nagaro, Jasino ir Iškomano slėniuose. Kalbančiųjų skaičius – 87 tūkst. (2000 m.).
Kadangi burušai išpažįsta islamą, burušaski užrašymui naudojamas arabiškas raštas (urdu variantas). Galimai seniau buvę įrašų šia kalba ir tibetiečių raštu.
Yra Hunzos, Nagaro ir Jasino tarmės.
Burušų kalboje yra nemažai skolinių iš urdu kalbos (per ją – persiškų ir angliškų) bei aplinkinių dardų kalbų, taip pat tiurkų, vachų, tibetiečių baltų kalbų. Tačiau pačios burušų kalbos pagrindas yra savitas, ir iki pat šių laikų nėra jokios patvirtintos versijos, siejančios šią kalbą su kokia nors kalbų šeima, todėl burušų kalba laikoma izoliuota. Yra hipotezių, kad burušų kalba galimai siejasi su Kaukazo arba Jenisiejaus kalbomis, arba jiedvi apimančia hipotetine Dene-Kaukazo kalbų šeima. Yra teorijų, kad senovėje burušaski ar jai giminingų kalbų arealas galėjęs būti gerokai didesnis – šia kalba galėję kalbėti Baktrijos–Margianos kultūros žmonės, burušų kalba galėjusi paveikti sanskritą.
Burušų kalbos būdinga sakinio tvarka yra veiksnys–papildinys–tarinys. Daiktavardžiai turi 4 gimines – žmonių vyrišką, žmonių moterišką, skaičiuojamų objektų, neskaičiuojamų objektų. Daiktavardžiai turi posesyvines, skaičiaus ir linksnio priesagas. Gramatiniai skaičiai – vienaskaita, daugiskaita, neribotas skaičius, kiekinis skaičius. Veiksmažodžiai turi būtojo, esamojo ir pasekmės laiko kamienus, iš būtojo laiko kamieno sudaromas imperatyvas.