Dionyzas (lot.Dionysius; ? Didžiojoje Graikijoje – 268 m. gruodžio 26 d. Romoje) – 25–asis Romos popiežius, tarnavęs nuo 259 m. liepos 22 d. iki savo mirties 268 m. gruodžio 26 d. Jam teko reorganizuoti Romos bažnyčią po imperatoriaus Valeriano vykdyto krikščionių persekiojimo metų ir jo įpėdinio Galieno įvesto pakantumo tikėjimui įstatymo. Jis taip pat padėjo atstatyti Kapadokijos bažnyčias, nusiaubtas gotų.
Šis straipsnis apie Popiežių Šventąjį Dionyzą. Apie kitas vardo Dionyzas reikšmes skaitykite straipsnyje Dionyzas.
Manoma, kad Dionyzas gimė Didžiojoje Graikijoje. Dionyzas buvo išrinktas popiežiumi po kankinio Siksto II mirties 259 m. Šventajame soste popiežiaus vieta beveik metus buvo neužimta dėl sunkumų išrenkant popiežių krikščionių persekiojimo metais.[1] Nurimus persekiojimams, Dionyzas buvo paskelbtas Romos vyskupu. Imperatorius Valerianas, pradėjęs krikščionių engimą, buvo paimtas į nelaisvę ir nužudytas Persijos karaliaus 260 m.[1] Naujasis imperatorius Galienas išleido potvarkį apie pakantumą tikėjimui, bažnyčių ir kapinių atkūrimą, dėl ko beveik 40–čiai metų stojo „mažoji taika bažnyčioje“.[2]
Naujajam popiežiui buvo pavesta reorganizuoti Romos bažnyčią, kurioje buvo daug betvarkės. Dėl Aleksandrijos tikinčiųjų protestų jis pareikalavo iš vyskupo Dionyzo Aleksandriečio paaiškinimų dėl savo mokymo apie Dievą ir logosą, kurie galiausiai buvo pateikti.[1]
Dionyzas teikė materialinę ir piniginę pagalbą Kapadokijos bažnyčioms, kentėjusioms nuo gotų antpuolių ir plėšimų. Jis išaiškino teologo Sabelijaus (Sabellius) mokymo sekėjus. Turėjo autoritetą ir po mirties: buvo minimas Didžiojo Vasilijaus (Basil of Caesarea) raštuose, ypač gerbiamas karmelitų ordino.
Dionyzas įvedė tvarką bažnyčioje ir pasiekė taikos tarp stabmeldžių ir krikščionių, užtrukusios iki 303 m. Mirė 268 m. gruodžio 26 d.
Vikiteka