Sociofobija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Sociofobija (dar žinomas kaip socialinio nerimo sutrikimas; iš gr. socio 'visuomenė' + phobia 'baimė') – fobija, pasireiškianti baime kalbėti prieš auditoriją, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, baime būti pajuoktu, įžeistu, pažemintu. Taip pat apibūdinama kaip intensyvi, nera­cionali ir nuolatinė baimė būti atidžiai stebi­mam arba neigiamai kitų įvertintam. Situacija, kurios bijoma, pacientui sukelia staigų nerimą, svyruojantį nuo difuzinės baimės iki pa­nikos. Šis sutrikimas įvertinamas pagal diagnostikos kriterijus, simp­tomų ūmumą, disfunkciją ar bejėgiškumą. Socialinė fobija gali būti generalizuota, kai pacien­tas bijo daug ar daugumos socialinių sąveikų, gali būti apribota iki vienos ar kelių situaci­jų, tokių, kaip viešas kalbėjimas ar veikla.

Stresinėse situacijoje sociofobiją turintis žmogus nerimauja, kad aplinkiniai gali pastebėti jo nerimą (paraudimą, rankų drebėjimą, prakaitavimą, staigų poreikį šlapintis ir kt.), kalbant pasikeitusią kalbėjimo manierą (per greitą, per lėtą kalbėjimą). Taip pat jaučiama nualpimo, kūno kontrolės praradimo baimė. Sociofobams kyla nerimas dar kelios dienos prieš reikšmingą įvykį (pokalbį, konferenciją, renginį ar pan.). Sociofobija sergantys žmonės neretai save izoliuoja nuo socialinio gyvenimo. Tokie žmonės yra linkę į alkoholizmą, narkomaniją, kitas priklausomybes. Tyrimų duomenimis 13 % gyventojų vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra išgyvenę sociofobiją. Sociofobiją turintis žmogus suvokia, kad jo baimės yra nepagrįstos, tačiau nesugeba jų atsikratyti. Sociofobijos sunkumas skiriasi: vieniems žmonėms fobiją kelia tik konkrečios situacijos (pvz., kalbėjimas prieš auditoriją, bendravimas su priešingos lyties žmogumi), kitiems bet koks bendravimas su aplinkiniais. Negydant sociofobijos ji gali peraugti į agorafobiją, nerimo priepuolius, depresiją, žmogus negali gyventi pilnavertiško gyvenimo, normaliai dirbti, mokytis, kurti šeimos.

Sociofobiją gali sukelti nepasitikėjimas savimi, savęs nuvertinimas, socialinių įgūdžių stoka, skaudūs išgyvenimai.

Diagnostikos kriterijai

1. Vienos ar daugiau socialinių ar veiklos situa­cijų žymi ir pastovi baimė, kuriose asmuo gali būti stebimas kitų nepažįstamų žmonių. Baimė, kad jis (ji) gali ką nors padaryti taip, kad pajaus pažeminimą ar sutrikimą. Pastaba: vaikams turi būti aiškus sugebė­jimas užmegzti amžių atitinkančius sociali­nius santykius su pažįstamais žmonėmis, o nerimas turi atsirasti nepažįstamų bendra­amžių aplinkoje, ne tik bendraujant su suau­gusiaisiais.
2. Patekimas į bijomą socialinę situaciją beveik visada sukelia nerimą, kuris gali būti pana­šus į panikos priepuolį. Pastaba: Vaikams nerimas gali pasireikšti verkimu, susierzinimo priepuoliu, sustingimu, užsidarymu savyje.
3. Asmuo pripažįsta, jog baimė yra perdėta ir nepagrįsta. Pastaba: vaikams šio požymio gali ir nebūti.
4. Asmuo vengia fobinių situacijų arba išgyve­na jas intensyviu nerimu.
5. Vengimo elgesys trukdo darbui, įprastinei socialinei veiklai, santykiams su žmonėmis, sukelia ryškų distresą, jog atsiras baimė.
6. Asmenims iki 18 m. mažiausia sutrikimo trukmė – 6 mėn.
7. Atmesti baimę ar situacijų vengimą dėl vais­tų perdozavimo ar kitų psichikos sutrikimų.
8. Jeigu yra sutrikimų, susijusių su bendra or­ganizmo būkle ar kitų psichikos sutrikimų, baimė, apibrėžta „1“ kriterijumi, nesusijusi su jais, pvz., tai nėra baimė, jog atsiskleis su­trikęs valgymas, sergant nervine anoreksija. Patikslinti, jei: generalizuotas tipas, t. y. jeigu fobijos suda­ro daugelį socialinių situacijų, tai reikėtų pagal­voti apie papildomą diagnozę – vengiančio tipo asmenybės sutrikimą.

Taip pat skaitykite

• Meilės drovumas
• Nerimas
• Agorafobija
• Vengiančio tipo asmenybės sutrikimas