Sektos žudikės – sektos, rengiančios masines savo narių žudynes arba savižudybes. Dauguma tokio tipo sektų tiki artėjančia apokalipse ir žada savo nariams, kad jie bus vieninteliai, išsigelbėję. Kai kada vietoje apokalipsės žadamas amžinas gyvenimas, dieviškumas ir pan. Tokio tipo sektos dažniausiai turi vieną ar kelis sudievintus lyderius (mokytojus, pranašus etc.). Sektos lyderis ne visada negarbingas: Rojaus vartų, Liaudies šventyklos lyderiai mirė drauge su visais. Kitais atvejais įtariama jog vyresnybė pati pabėgo ir viskas panašiau į masinę žmogžudystę.[3]

Dažniausiai tokios sektos itin gerai slepia savo veiklą, vaizduoja meditacijos ar socialinės pagalbos grupes, vykdo kelių pakopų narių filtraciją, itin smarkiai stengiasi savo narius atskirti nuo visuomenės (dažniausiai fiziškai, įkurdamos specialius kaimelius sektų nariams ir pan.).[4]

Šios sektos tapo labiau visuomenei žinomos po 1978 m. lapkritį įvykusios Liaudies šventyklos narių masinės savižudybės, kurioje dalyvavo 912 žmonių. Nors iki tol irgi buvo visokių nusiskundimų, teismo procesų, pirmą kartą visuomenei buvo parodyti kadrai, mažai tesiskiriantys nuo GULAGo ar Aušvico.[4]

Šie įvykiai nėra pirmi žinomi. Per keletą septynioliktojo ir vėlyvo aštuonioliktojo amžiaus dešimtmečių Rusijoje nusižudė dešimtys tūkstančių sentikių, daugiausia susidegindami. Dažniausiai tai buvo ne individualūs poelgiai, o grupių, vienuolynų veiksmai. Juos daug sąlygojo konfrontacija prieš valstybę, daug jų įvyko šias bendruomenes jau puolant ginklu.[5] Skirtingai nuo vėlesnių sektų, sentikiai buvo gana didelė bendruomenė.

Agresyvi sekta (kultas) nuo įprastinės religijos gali būti atskiriamas pagal tris kriterijus: kiek lengva įstoti į bendruomenę bei iš jos pasitraukti, kiek aiški jos vadovavimo struktūra ir koks bendruomenės požiūris į ją supančią visuomenę, sektai prisiskiriant daug labiau ypatingą ir išskirtinį vaidmenį.[6]

Labiausiai pagarsėjusios sektos žudikės:[4]

Vienas žinomiausių sektų žudikių tyrinėtojas yra Aleksandras Dvorkinas, kuris parašė knygą „Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga“.[4]

Šaltiniai redaguoti

  1. "Jonestown Audiotape Primary Project." Archyvuota kopija 2010 m. gruodžio 5 d iš Wayback Machine projekto. Alternative Considerations of Jonestown and Peoples Temple. San Diego State University.
  2. „The Jonestown Death Tape (FBI No. Q 042) (November 18, 1978)“. Suarchyvuota iš originalo April 5, 2017. Nuoroda tikrinta 2013 m. rugpjūčio 24 d.
  3. 3,0 3,1 Fisher, Ian (2000-04-03). „Uganda Survivor Tells of Questions When World Didn't End“. The New York Times.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 Aleksandras Dvorkinas (1990). Sektos. Totalitarinių sektų apžvalga (PDF). Lietuvos Blaivybės Fondas. p. 525. ISBN ISBN 5-88213-050-6. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2012-03-17. Nuoroda tikrinta 2013-07-02. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  5. Thomas Robbins (1986). Religious Mass Suicide before Jonestown: The Russian Old Believers. Sociological Analysis Vol. 47, No. 1 (Spring, 1986), pp. 1-20 (20 pages) Published By: Oxford University Press. jstor.org
  6. J.Power (2014). The cults of South Korea: the recent ferry tragedy has added another chapter to the country’s disconcerting history with cults. The Diplomat. thediplomat.com

Nuorodos redaguoti