Samaveda (skr. सामवेद = IAST: sāmaveda, iš sāman „gaida, sauka“ ir veda „regėjimas, vydimas“) – senovės arijų šventų giesmių rinkinys, apeiginių giesmių veda.[1] Seniausias sakralaus turinio indoeuropiečių žodinės kultūros muzikinis paminklas. Viena iš keturių vedų (greta Rigvedos, Jadžurvedos ir Atharvavedos), antroji pagal svarbumą.

Daugiau nei 3 tūkst. metų Iš kartos į kartą perduodama žodiniu būdu, laikantis griežtų taisyklių. Tikėta, kad taisyklingai giedamos Samavedos gaidos turį antgamtinių galių.

Samavedą sudaro dvi dalys ir 1875 mantrų, iš kurių 1770 sutampa su Rigvedos mantromis. Iki mūsų dienų išliko trys skirtingos Samavedos redakcijos (Kauthuma, Rāṇāyanīya, Jaiminīya). Pilnai išlikusi ir surašyta yra Kauthumos redakcija. Seniausios Samavedos gaidos datuojamos 13001000 m. pr. m. e.

Dauguma gaidų skirtos dievybėms Agniui, Indrai, Somai ir giedamos somos atnašavimo (šrauta) apeigose. Samavedos gaidas gieda udgataras. Samavedos giedojimas, sāmagāna, remiasi septynialaipsniu garsaeiliu vaidika (dermės laipsniai žymimi virš teksto skaitmenimis 1, 2, 3 ir skiemenimis u, ra ir ka). Į prasminį tekstą įterpiami pratisai giedami ir melizmais dabinami asemantiniai garsažodžiai (o, hau, hoji, va).

Manoma, kad iš Samavedos ilgainiui išsivystė visos indų klasikinės muzikos sistemos. Dabar Samavedos tradicija yra bebaigianti išnykti.

brahmaniškųjų komentarų Samavedai skirti: Kena Upanišada, Džaiminyja Upanišada Brahmana, Pančavimša Brahmana.

Šaltiniai redaguoti

  1. Kazimieras Seibutis. Samaveda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 14-15 psl.

Nuorodos redaguoti