Atverti pagrindinį meniu
Salduvė
Salduve4307.jpg

Salduvė
Koordinatės
55°55′46″š. pl. 23°21′34″r. ilg. / 55.9295207°š. pl. 23.3593369°r. ilg. / 55.9295207; 23.3593369Koordinatės: 55°55′46″š. pl. 23°21′34″r. ilg. / 55.9295207°š. pl. 23.3593369°r. ilg. / 55.9295207; 23.3593369
Savivaldybė Šiaulių rajonas
Naudotas I tūkstantmetis - XIV a.
Registro Nr. A656KP/ 23877, 1806, 23878/
Salduvės piliakalnis 1973 m. Dar matyti gynybinis pylimas
Paminklas mūšiams, vykusiems Šiaulių žemėje 1236-1945 m. prie Salduvės piliakalnio 1983 m.
Salduve4301.jpg
Senoliai vaikšto Salduvės parku nuo piliakalnio link Talšos ežero

Salduvė (Salduvės Kalnas, Šiaulių piliakalnis, Žuvininkų piliakalnis su gyvenviete) (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A656KP, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR15) – viena iš seniausių Šiaulių miesto dalių, kalnas 5 km nuo miesto centro. Pasiekiamas plentu ŠiauliaiPanevėžys pravažiavus sankryžą į Zoknius, už 400 m ant kalvos miesto pabaigoje pasukus į kairę šiaurės kryptimi ir pavažiavus 750 m Pavasario gatve – yra priekyje, kiek dešiniau ant kitos aukštumos.

Turinys

PiliakalnisKeisti

Piliakalnis įrengtas aukščiausioje atskiros didelės kalvos dalyje. Aikštelė apskrita, 20 m skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimo, kuris vakarų krašte yra 1,7 m aukščio, 20 m pločio, kitur - 0,5 m aukščio, 10 m pločio. Pietinėje, vakarinėje ir šiaurinėje papėdėse iškastas 10-30 m pločio, 1-4 m gylio griovys, plačiausias ir giliausias vakarinėje pusėje, kur dugno plotis yra 10 m. Už griovio supiltas 185 m ilgio, 3 m aukščio, 11 m pločio pylimas 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Griovio ir pylimo vietoje šiaurinėje ir rytinėje papėdėse yra 10 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10-15 m aukščio. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu - XIV a. [1]

Piliakalnis apardytas 1915, 1941 ir 1944 m. apkasų, papėdės pylimo vakarinė dalis nukasta 1977 m. čia statant monumentą mūšiams, vykusiems Šiaulių žemėje 1236-1945 m. Aikštelėje įrengtas geodezinis ženklas. Piliakalnis dirvonuoja, vakariniame šlaite įrengti laiptai. Paminklo teritorijos plotas 98100 m².

Į pietryčius nuo piliakalnio, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

IstorijaKeisti

Ant Salduvės kalno yra buvusi medinė pilis, kuri galėjo turėti nemažą vaidmenį Šiaulių kunigaikščių ir pirmųjų šiauliškių gyvenime. Istorinių duomenų apie tą pilį neišliko.

Salduvės piliakalnio kultūrinis sluoksnis gerokai apgadintas. Tik vienas kitas atsitiktinis radinys liudija apie piliakalnio istoriją. XIX a. pradžioje ant kalno buvo pastatytas optinio telegrafo bokštas. 1944 m. rugpjūčio mėnesį ant kalno buvo Raudonosios armijos stebėjimo punktas. Ir po karo apmokymų metu čia rausdavosi kareiviai.

Salduvės vardo kilmę paaiškinti sunku. Užrašyta legenda, kad Šiaulių kunigaikštis su savo mylimąja mergaite ant šio kalno pradėjęs gyventi be vedybų. Už tai dievas Perkūnas juos abu nutrenkęs. Ta meilė buvusi labai saldi, dėl to ir kalnas Salduve pavadintas. Gali būti, kad vietovardis atsirado nuo asmenvardžio Saldus. O gal į pilį buvo suvežamas medus? Mokslinėje literatūroje piliakalnis nuo XX a. vidurio vadinamas Žuvininkų vardu, tačiau senieji vietiniai gyventojai taip vadino piliakalnį – senkapį tarp Žuvininkų kaimo ir dab. Švedės tvenkinio.

ParkasKeisti

1957-1967 m. aplink Salduvės piliakalnį pasodinti pušynėliai. Žaliuoja Veimuto, kupliosios, paprastosios ir švelniaspyglės pušys. Salduvės parkas kartu su Talšos parku sudaro didžiausią Šiaulių žaliąjį masyvą - plotas 100ha. Parkas vardą gavo nuo čia dunksančio Salduvės piliakalnio, kurio statūs šlaitai - 10 -14 m aukščio. Piliakalnio viršuje esančią aikštelę juosė 50 m ilgio pylimas (dabar jau nuslinkęs). Per karus čia prikasinėta apkasų. Senovėje iš šiaurės ir rytų piliakalnį supo pelkės, o iš vakarų - 10 m pločio griovys, už kurio buvo dar vieno 2 m aukščio ir 180 m ilgio pylimo lankas. Spėjama, jog čia buvusi pilis.[2]

2003 metais rytinėje Talšos ežero pakrantėje, Talšos bei Salduvės parkuose buvo įrengtas „Talšos ekologinis takas“. Taką sudaro 23 stotelės, jose pastatyti informaciniai stendai. [3]

LegendosKeisti

Legendoje apie Salduvės piliakalnį pasakojama, jog kažkada čia gyvenęs didikas, turėjęs nepaprastai gražią dukterį, kurią pamilęs šaunus jaunikaitis. Įsimylėjėliai mėgdavę vaikščioti kalno viršūne. Tokia meilė dievui Perkūnui pasirodžiusi per daug nepadori, per daug saldi, ir jis vieną dieną sukėlęs didžiulę audrą, sugriaudėjęs ir trenkęs į kalną, pliekęs žaibais... Esą nuo taip tragiškai pasibaigusios saldžios meilės ir piliakalnio pavadinimas - Salduvė.

Kita legenda teigia, jog ten, kur dabar Salduvė, kažkada buvęs labai turtingas miestas, bet jo gyventojai užmiršę dorovę - kilęs baisus viesulas ir viską užnešęs, užpylęs žemėmis...

Tarybiniais metais prie kalno buvo pradėtos rengti dainų ir šokių šventės.[4]

MonumentasKeisti

Šalia Salduvės 1977 m. pastatytas memorialas, skirtas karžygiams atminti. Skulptorius – Juozapas Kęstutis Patamsis, architektė – Gražina Pajarskaitė. Paminklas buvo populiarus, ypač tarp jaunavedžių, kurie atvykdavo padėti gėlių ir nusifotografuoti. Tačiau 1992 m. paminklą bandyta susprogdinti, vėliau, kai buvo pradėta plėšti varinė memorialo skarda, paminklas demontuotas.

Šiuo metu piliakalnis apleistas, buvusio mero K. Šavinio nurodymu išardytas netgi tvarkant Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvarą likusiais akmenimis grįstas kelias.

ŠaltiniaiKeisti

  1. Lietuvos piliakalniai. Žuvininkai
  2. Stasys Bluzgis, „ŠIAULIAI mažasis vadovas“, leidykla „Mintis“, Vilnius 1985, 88 pusl., BBK: 26.89(2l)Z2, Bu-238
  3. http://www.siauliai.lt/aplinkos_apsauga/ekologinis_svietimas.php
  4. Stasys Bluzgis, „ŠIAULIAI mažasis vadovas“, leidykla „Mintis“, Vilnius 1985, 89 pusl., BBK: 26.89(2l)Z2, Bu-238
  5. Alfonsas Šidlauskas, „ŠIAULIAI“, leidykla „Mintis“, Vilnius 1979, 2 pusl., fotografas - R. Dailidė
  6. Alfonsas Šidlauskas, „ŠIAULIAI“, leidykla „Mintis“, Vilnius 1979, 157 pusl., fotografas - V. Radavičius
  7. Alfonsas Šidlauskas, „ŠIAULIAI“, leidykla „Mintis“, Vilnius 1979, 3 pusl., fotografas - R. Dailidė
  8. Stasys Bluzgis, „ŠIAULIAI mažasis vadovas“, leidykla „Mintis“, Vilnius 1985, 91 pusl., BBK: 26.89(2l)Z2, Bu-238, fotografas - Aleksandras Ostašenkovas

LiteratūraKeisti

  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 2, p. 454-457.

NuorodosKeisti