Sūtra (skr. सूत्र = sūtra-, pali sutta) – senovės Indijos didaktinių sentencijų rinkiniai, įvairūs religiniai, filosofijos, teisės, dorovės, politikos, gramatikos traktatai.[1] Sūtrų kūrimo tradicija žinoma tiek hinduistinėje, tiek budistinėje, tiek džainistinėje kultūroje.

XII a. budistinė Aštasahasrika Pradžniaparamitos sūtra

Žodis sūtra reiškia 'gija, siūlas', o perkeltine prasme – 'santrauka, rinkinys'. Indų literatūroje sūtros žanras skiriamas nuo šlokos (poetinių posmų), anuvjakhajos (teksto paaiškinimo) ir vjakhajos (aiškintojo komentarų).[2] Sūtros sukurtos kiek įmanoma glausčiau, perduoda esminius teiginius, jų struktūra tokia, kad būtų lengvai įsimenamos. Sūtrų tekstai dažnai tokie koncentruoti, gausūs techninių sąvokų, jog reikalingi išaiškinimo (bhašjos).[3]

Ankstyvosios hinduistinės sūtros (Ašvalajana, Manava, Nidana, Kušika ir kt.) sukurtos ~ 6–4 a. pr. m. e., nors sūtrų elementų gausu ir daug ankstyvesnėje brahmanų, aranjakų literatūroje.[4] Pagal mokymo tematiką vedinės sūtros grupuojamos į kalpasūtras, smartasūtras, šrautasūtras, dharmasūtras, grihjasūtras ir šulbasūtras. Vėlesnėje hinduistinėje tradicijoje daugelis įvairių mokymo sistemų ar autorių kūrė savo sūtras, kuriose sistemintai perteikė mokymą: pvz., PatandžalioJogasūtra“, Vatsjajanos „Kamasūtra“, vedantinė „Brahmasūtra“, KanadosVaišešikasūtra“, ČanakjosArthasūtra“ ir kt.

Budizme sūtromis (sutomis) vadinama kanoninė literatūra – Budos pasakymai ir ištarmės. Paprastai tai ne glausti, o gana išsamūs ir išpėtoti tekstai. Šios sutos sudaro Tripitakos dalį – „Sutapitaką“. Mahajanos tradicijoje sūtros laikomos tiek Budos, tiek kitų iškilių bodhisatvų žoždiais. Įvairios mahajanos mokyklos ir šakos turi savus sūtrų kanonus, tačiau populiariausios yra „Lotoso sūtra“, „Pradžniaparamitos sūtra“, „Širdies sūtra“ ir kt.

Džainizme sūtros – glausti tekstai apie mokymo esmę, asketizmo taisykles, tyrthankarų hagiografijos.[5]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Sūtros. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  2. Max Muller, History of Ancient Sanskrit Literature, Oxford University Press
  3. Tubb, Gary A.; Emery B. Boose. „Scholastic Sanskrit, A Manual for Students“. Indo-Iranian Journal. 51: 45–46.
  4. M Winternitz (2010 Reprint), A History of Indian Literature, Volume 1, Motilal Banarsidass
  5. Jacobi, Hermann (1884). Max Müller (ed.). Kalpa Sutra, Jain Sutras Part I. Oxford University Press.