Robert E. Lee

Robertas Li
Robert Edward Lee.jpg
Robertas Li
Visas vardas Robertas Edvardas Li
Gimė 1807 m. sausio 19 d.
Vestmorlando apygarda, Virdžinija, JAV Jungtinės Amerikos Valstijos
Mirė 1870 m. spalio 12 d. (63 metai)
Leksingtonas, Virdžinija, JAV Jungtinės Amerikos Valstijos
Tautybė amerikietis
Veikla karininkas
Aktyvumo metai 1829–1865
Alma mater Vest Pointas
Žymūs apdovanojimai

Confederate States of America General-collar.svg Union Army colonel rank insignia.png

Commons-logo.svg Vikiteka Robert E. Lee
Parašas
Robert E Lee Signature.svg

Robertas Edvardas Li (angl. Robert Edward Lee, 1807 m. sausio 19 d. – 1870 m. spalio 12 d.) – Amerikos Valstijų Konfederacijos generolas. Jis vadovavo Šiaurės Virdžinijos armijai – galingiausiai Konfederacijos kariuomenei – nuo 1862 m. iki jos kapituliacijos 1865 m. ir pelnė patyrusio taktiko reputaciją.

Nors filosofiškai nepritarė vergovei, R. Li palaikė jos teisėtumą ir turėjo šimtus vergų.[1][2][3][4] 1861 m. Virdžinijai paskelbus apie atsiskyrimą nuo Sąjungos, Li pasirinko pasekti savo valstijos pavyzdžiu, nors norėjo, kad šalis liktų vientisa, ir gavo pasiūlymą užimti aukštą Sąjungos vado postą.[5] Pirmaisiais JAV pilietinio karo metais jis dalyvavo nedidelėse kovinėse operacijose ir buvo vyresnysis Konfederacijos prezidento Džefersono Deiviso karinis patarėjas.[6]

1862 m. birželį per Pusiasalio kampaniją Li pradėjo vadovauti Šiaurės Virdžinijos armijai, kai pakeitė sužeistą Džozefą Džonstoną. Per Septynių dienų mūšius jam pavyko išstumti Džordžo Maklelano vadovaujamą Potomako armiją iš konfederatų sostinės Ričmondo,[7] nors jam nepavyko sunaikinti jo armijos. Rugpjūčio mėn. Li įveikė Džono Poupo vadovaujamas Sąjungos pajėgas. Tą rugsėjį jo invazija į Merilendą baigėsi nesėkmingu Šarpsbergo mūšiu, po kurio jis pasitraukė į Virdžiniją. Prieš pradėdamas antrą invaziją į šiaurę 1863 m. vasarą, jis laimėjo dvi lemiamas pergales prie Frederiksbergo ir Čanselorsvilio, o 1863 m. vasarą Getisbergo mūšyje jis triuškinamai pralaimėjo Džordžo Mido vadovaujamai armija.[8] Tą rudenį jis vadovavo savo armijai nedidelėje ir nesėkmingoje kampanijoje Virdžinijoje, kol 1864 m. pavasarį Sąjungos kariuomenei ėmė vadovauti generolas Ulisas Grantas. Prieš ilgai trukusią Pitersbergo apgultį Grantas ir Li įsitraukė į kruvinus, bet nerezultatyvius mūšius prie Vilderneso ir Spotsilveinijos. Robertas Li galiausiai pasidavė 1865 m. balandžio mėn., kai buvo užimtas Ričmondas ir sunaikinta didžioji dalis Li armijos.[9]

1870 m. rugsėjo 28 d. Robertą Li ištiko insultas. Po dviejų savaičių jis mirė nuo plaučių uždegimo.[10]

IšnašosKeisti

  1. Fellman 2000, pp. 73–74
  2. Cox, R. David. The Religious Life of Robert E. Lee 2017, ISBN 978-0-8028-7482-5, p. 157
  3. Serwer, Adam. „The Myth of the Kindly General Lee“. The Atlantic. Nuoroda tikrinta 2017-08-29. 
  4. „Robert E. Lee was not the George Washington of his time. But a lot ties them together“. Los Angeles Times. ISSN 0458-3035. Nuoroda tikrinta 2017-08-29. 
  5. Davis 1999, p. 21
  6. Foot Soldier: The Rebels. Prod. A&E Television Network. Karn, Richard. The History Channel. 1998. DVD. A&E Television Networks, 2008.
  7. Stiles, Robert (1903). Four Years under Marse Robert. New York: Neale Publishing Company. pp. 17–20. ISBN 9780722282922. Nuoroda tikrinta 2022-03-06. 
  8. Fremantle, Arthur James Lyon. „Three Months in the Southern States“. University of North Carolina. Nuoroda tikrinta 2010-10-15. 
  9. Davis 1999, p. 233
  10. Southerland, Andrew (2014-04-08). „Robert E. Lee's Last Stand: His Dying Words and the Stroke That Killed Him. (P1.294)“. Neurology 82 (10 Supplement): P1.294. ISSN 0028-3878.