Prozodija

Prozodija (sen. gr. προσῳδία 'kirtis')[1] – antikinėje gramatikoje atsiradęs mokslas apie kirtį (pirmiausia graikų kalbos muzikinį), nagrinėjantis skiemenis kirčio ir trukmės atžvilgiais. Šiuo metu prozodijos sąvoka nevienareikšmė, ji taikoma keliose mokslo šakose.

  • Prozodija fonetikoje – mokslas apie kirtį, priegaidę, intonaciją, t. y. apie suprasegmentinius skambesio vienetus.
  • Prozodija eilėdaroje – mokslas apie metrui svarbius kalbos elementus, pavyzdžiui, pauzę, skiemenis (ilguosius ir trumpuosius, kirčiuotus ir bekirčius). Eilėdaroje prozodijos sąvoka vienareikšmiškai neapibrėžta, čia prozodija gali būti vertinama kaip ritmikos sinonimas.

IšnašosKeisti

  1. Prozodija, prozodika. // Дудьев В. П. Психомоторика: словарь-справочник, 2008.