Silpnaprotystė

Silpnaprotystė – protinė negalia, pagal kilmę vadinama oligofrenija arba demencija, ir klasifikuojama į tris pagrindines rūšis pagal sunkumą – debilumas, imbecilumas, idiotija.
Dėl šio intelektinės veiklos sutrikimo sumenksta smegenų vystymasis arba įvyksta jų atrofija, pasireiškia intelektinių gebėjimų trūkumu: prastėja mąstymo, kalbos, atminties, dėmesio bei aplinkos suvokimo gebėjimai, pradedant nuo aukštesniųjų proto funkcijų. Silpnaprotystė gali būti įgimta arba atsiranda dėl ligos ar žalos smegenims, simptomai pasireiškia pastebimai stipriau nei dėl natūralaus senėjimo ar įprastų intelekto vystymosi skirtumų.

Oligofrenija (gr. oligo- 'mažai, trūkumas' + gr. phrḗn 'protas, smegenys') – įgimta arba iki 3 m. amžiaus pasireiškusi silpnaprotystė (intelekto raidos, protinis atsilikimas).
Šis sutrikimas gali pasireikšti dėl genetinių ligų arba žalingų faktorių iki gimimo, gimdymo metu ar iki 3 m. amžiaus: traumos, infekcijos, medžiagų apykaitos sutrikimai, toksinių medžiagų poveikis. Daugumos atvejų priežasties nustatyti nepavyksta. Pastebėta, kad kuo didesnio laipsnio protinis atsilikimas, tuo dažniau jo priežastis būna paveldėjimas.

Demencija (lot. dementia 'beprotystė') – įgyta silpnaprotystė. Ji dažniau pasireiškia vyresniame nei 65 m. amžiuje. Ligos vystymąsi lemia aplinkos, gyvenimo būdo ir genetinių faktorių sąveika.
Simptomai gali atsirasti dėl toksinų ar kai kurių vaistų šalutinio poveikio, etanolio perdozavimo, menkavertės mitybos, apsinuodijimo aliuminiu, po galvos smegenų traumų, infekcijų, esant padidėjusiam slėgiui kaukolės viduje, sergant medžiagų apykaitos, skydliaukės, galvos smegenų kraujagyslių ateroskleroze, nervų sistemos infekcinėmis ligomis, epilepsija, demielinizuojančiomis, degeneracinėmis nervų sistemos ligomis, Alzheimerio liga, AIDS, Vilsono ligos ir kt. Laiku ir tinkamai gydant šias būkles, reiškiniai gali išnykti. Nustatyta, kad silpnaprotystę skatina alkoholio vartojimas.

Protinio atsilikimo rūšys

• Lengvas protinis atsilikimas – debilumas (lot. dēbilitās). Debilų IQ yra 50 – 70. Intelektiniai gebėjimai apytiksliai atitinka 8-12 metų vaiko išsivystymą. Šį protinį atsilikimą sunku diagnozuoti, ypač atskirti nuo apleistų, neauklėjamų ar lėtinėmis ligomis sergančių vaikų.

Kasdieniame gyvenime šie asmenys paprastai atrodo sveiki, yra normaliai judrūs ir aktyvūs, tačiau jų gebėjimai mokytis, samprotauti bei adekvačiai suvokti veiksmus ir aplinką akivaizdžiai prastesni nei sveiko žmogaus. Dažnai trūksta konstruktyvumo, vartojamas žodynas skurdus, nėra arba silpnas abstraktus analitinis mąstymas – gebėjimai matyti bendrą vaizdą, apibendrinti, susieti simbolius, įvykius ar reiškinius, numatyti galimas pasekmes ar priežastis. Visuomet kaltina aplinką ir/ar aplinkinius, neturi savikritikos bei kritinio mąstymo, apatiški arba radikalūs, silpnas humoro jausmas. Dažnai egocentriški, grubūs, lengvai pasiduoda įtaigai, nesuvaldo emocijų bei potraukių, linkę į impulsyvumą bei kartoti tas pačias istorijas ar bergždžius veiksmus. Gerai funkcionuoja tik konkretusis mąstymas – tiesmukas, siauras, apribotas tuo kas akivaizdu ir matoma, reikalinga pasiekti rezultatui neatsižvelgiant į pasekmes ar tolimesnes galimybes. Kaip mąstymo objektai dominuoja emocijos ir apibrėžti pavidalai, orientuojasi į momentinį iki kelių dienų apimantį rezultatą.

Daugelis šį sutrikimą turinčių suaugusiųjų sugeba gyventi savarankiškai, dirbti ir palaikyti santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje, tačiau rekomenduojama dalinė priežiūra. Sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiausiai praktinių ir minimalių akademinių įgūdžių – atlikti mechaninį darbą apibrėžtose disciplinos ribose su priežiūra ir kontrole. Lengvo protinio atsilikimo žmonių elgesio emociniai ir socialiniai sunkumai yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir sveiki žmonės, negu į tas specifines problemas, kurios būdingos vidutinio ar sunkaus protinio atsilikimo asmenims.

Debilumo sutrikimą turintiems asmenims išduodamas vairuotojo pažymėjimas, jiems leidžiama tuoktis bei atlikti karinę tarnybą, teismo atveju jie yra pakaltinami.

• Vidutinis protinis atsilikimas – imbecilumas (lot. imbecillus). Imbecilų IQ yra 35 – 50. Intelektiniai gebėjimai apytiksliai atitinka 4-7 metų vaiko išsivystymą.

Šie žmonės neturi gebėjimo abstrakčiai mąstyti, skaičiuoti, negali sukoncentruoti dėmesio, atmintis – trumpalaikė, mechaninė. Dažnai impulsyvūs, nesuvaldo emocijų ar potraukių, kartoja tas pačias istorijas ar bergždžius veiksmus, labiau orientuojasi į kalbos toną, o ne prasmę, kartais gali būti grubūs, egocentriški. Gebėjimai mokytis, samprotauti, adekvačiai suvokti veiksmus ir aplinką bei konkretusis mąstymas labai riboti, tačiau šie asmenys gali išmokti rašyti bei skaityti. Kaip mąstymo objektai dominuoja impulsai ir emocijos, orientuojasi į staigų iki paros apimantį rezultatą.

Socialiniu požiūriu šie žmonės pasiekę tam tikrą išsivystymą – yra normaliai judrūs ir fiziškai aktyvūs, sugeba užmegzti kontaktą ir bendrauti su kitais, dalyvauti paprastoje socialinėje veikloje. Šį sutrikimą turintieji gali išmokti atlikti primityvų darbą ir dirbti jį su priežiūra bei kontrole. Tik išimtiniais atvejais gali gyventi savarankiškai, dažniausiai taip pat reikalinga priežiūra.

Imbecilai atleidžiami nuo karinės tarnybos, teismo atveju laikomi nepakaltinamais, jiems neišduodamas vairuotojo pažymėjimas, draudžiama tuoktis.

• Sunkus protinis atsilikimas – idiotija (gr. idiōtēs). Idiotų IQ yra mažesnis nei 35. Intelektiniai gebėjimai apytiksliai atitinka iki 3 metų vaiko išsivystymą.

Visos protinės funkcijos sutrikusios: neišmoksta rašyti, kalbos supratimas ir vartojimas stipriai ribotas – geriausiu atveju gali suprasti paprastus paliepimus ir ko nors primityviai paprašyti. Veiksmai nevalingi, impulsyvūs, jiems reikalinga nuolatinė priežiūra ir slauga – nesugeba pasirūpinti savimi, neturi maitinimosi, higienos įgūdžių. Vėliausioje stadijoje žmogus gali prarasti orientaciją laike bei erdvėje. Kaip mąstymo objektai dominuoja apibrėžtas atsakas ir impulsai.

Būdingi sunkūs neurologiniai ar kiti fiziniai sutrikimai, tokie kaip epilepsija, regos ar klausos pakenkimai, kurie ir riboja judrumą. Tai liudija kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą.

Formali riba tarp imbecilumo ir idiotijos yra gebėjimas išmokti rašyti.

Diagnostika

Psichiatrai atlieka detalų ištyrimą: įvertina IQ, tikrina psichologiniais testais, surenka anamnezę, išsiaiškina ar nėra kitų defektų, gali skirti ir genetinius tyrimus.

Gydymas

Asmenų su protiniu atsilikimu rūpinimasis bei įtrauktis į visuomenę susideda iš gydytojų, pedagogų, socialinių darbuotojų, artimųjų bendradarbiavimo. Prireikus gali būti taikoma reabilitacija, sunkiais atvejais pacientas apgyvendinamas internatinio pobūdžio įstaigose siekiant užtikrinti maksimalią gyvenimo kokybę. Svarbu pabrėžti tai, kad geresni rezultatai pasiekiami namuose su artimaisiais.

Nuorodos

• Psichofiziologija: nervų sistemos ligos
• Protinis atsilikimas
• Oligofrenija
• Science Daily dementia research news (angl.)